Chriso McKay troškimą surasti nežemišką gyvybę sužadino dar 1976 metais ant Marso nusileidę kosminiai aparatai „Viking 1“ ir „Viking2“.

Pirmąkart žmonių sukurtiems robotams paliesti Raudonosios planetos paviršių jau ir taip buvo didelis pasiekimas. Tačiau studentą labiausiai sužavėjo tai, kad marsaeigiai aptiko ženklų, galimai bylojančių apie planetoje esančią gyvybę.

„Vikingų“ instrumentai rodė, kad kažkas – tikriausiai mikrobai – grunte skaidė chemines medžiagas ir gamino anglies dioksidą.

Tačiau tada, kai marsaeigiams nepavyko aptikti jokių organinių medžiagų, kurios yra bet kurio organizmo pagrindas, mokslininkai priėjo, regis, galutinę išvadą – Marso paviršiuje nėra jokių ateivių.
Vis dėlto Ch.McKay ir kitus tyrėjus iki šiol vis dar glumina aparatų „Viking“ surinkti duomenys. Jie niekada konkrečiai nepagrindė to, kad planetoje gali egzistuoti gyvybė, tačiau sužadino visų smalsumą.

Tuometės misijos rezultatai net paskatino Ch.McKay paskirti gyvenimą astrobiologijai JAV nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA), nors kiti mokslininkai ir bandė jį nuo to atkalbėti.

„Jie ne tiktai prašė manęs to nedaryti, bet ir tyčiojosi, kad man tai iš viso įdomu“, – pasakojo Ch.McKay.

Dabar, po keturių dešimtmečių, mokslininkai nebesijuokia. Saulės sistemą tyrinėjantys zondai atranda vis daugiau vandens ženklų, o tolimąją visatą stebintys teleskopai skaičiuoja planetas, kuriose galima būtų aptikti gyvybę.

Šią savaitę NASA nustebino pasaulį pranešdama, kad Marso kalnagūbrių šlaituose vasarą greičiausiai pradeda tekėti skysto, bet labai sūraus vandens upeliai.

„Mūsų užduotis ieškant gyvybės visatoje visada buvo rasti vandens pėdsakų, o dabar turime užtikrintų mokslinių įrodymų, kurie pagrindžia tai, ką mes ilgai įtarėme“, – pareiškė astronautas ir NASA mokslinės misijos vadovas Johnas Grunsfeldas.

Vandens pėdsakų aptikimas Marse atgaivino viltis, kad nežemiškos gyvybės formų atradimas – jau arti.

Tiesa, ta gyvybė gali būti visai nepanaši į ateivius, kuriuos įprasta matyti filmuose.

Jeigu Marse ir pasisektų aptikti gyvybę, tikėtina, kad tai būtų mažyčiai mikroorganizmai, o ne sudėtingi padarai. O tai yra dar viena problema – juos surasti gali būti labai sunku.

Paprastos mikroskopinio dydžio būtybės gali priminti bakterijas, gyvenančias Žemėje, tačiau gali būti ir visiškai nepanašios į tai, ką esame įpratę matyti.

Net ir tai, ką mes laikome gyvybės ženklais Žemėje, gali visiškai klaidinti ieškant gyvų organizmų už jos ribų.

„Nesinori žiūrėti pernelyg siaurai ir ieškoti tik to, kas primena Žemės organizmus. Bet negalima žvelgti ir taip plačiai, kad net neįsivaizduotume, ko ieškome“, – svarstė astronomas Jasonas Wrightas.

Net ir Žemėje, kur gyvybė egzistuoja apie 3,5 milijardo metų, protingi organizmai išsivystė tik per pastaruosius 200 tūkst. metų. Tad jeigu tikimės surasti gyvybę visatoje, labai didelė tikimybė, kad ji ir bus tik mikrobai.

Kitose planetose apsilankęs erdvėlaivis ieškotų dviejų rūšių molekulių – lipidų ir aminorūgščių. Lipidai yra riebalai, labai svarbūs ląstelių struktūrai ir funkcijoms. O aminorūgštys sudaro baltymus, kurie yra bet kokio gyvo organizmo statybinė medžiaga.

Kad patvirtintų iš šių medžiagų sudarytų organizmų egzistavimą, NASA ir kitos institucijos kuria įvairiausias technologijas, kurios padėtų surasti gyvybės ženklų Marse.

Kai kurie iš šių instrumentų bus įdiegti ir NASA 2020 metais išsiunčiamame marsaeigyje bei Europos kosmoso agentūros misijos „ExoMars“ aparatuose.

Viena didžiausių problemų, su kuria gali susidurti gyvybės užuominų ieškantys mokslininkai, yra užkratas Žemėje gyvenančiomis kultūromis.

Bet kuris robotas, kurį žmonės išsiųs į kosmosą, visada su savimi išskraidins ir mikrobų.

Todėl NASA ir kitos agentūros siekia savo techniką kaip įmanoma labiau sterilizuoti.

Antai ant marsaeigio „Curiosity“, kuris ant Marso paviršiaus nusileido 2012 m., buvo rastos 377 skirtingos bakterijų rūšys.

O tolesnė analizė parodė, kad daugiau nei dešimtadalis jų yra atsparios ultravioletiniams spinduliams, temperatūrų ir rūgštingumo kraštutinumams.

Todėl yra tikimybė, kad žemiškos bakterijos tūno ant marsaeigio ir šiuo metu.

„Kai analizuojame pavyzdį, norime žinoti, kad visos cheminės sudedamosios dalys tikrai yra iš to objekto, kurį tiriame“, – pabrėžė NASA tyrimų centro „Ames“ mokslininkė Mary Beth Wilhelm.

Stebina ir tai, kad ateivių paieškos apribotos ir susitarimų. 1967 metais pasirašyta Kosminės erdvės sutartis draudžia kitų planetų užkratą Žemės organizmais.

Dėl šios sutarties tos Marso vietos, kuriose yra didžiausia tikimybė surasti gyvybę, negali būti aktyviai tiriamos.

Jeigu ten tikrai yra vandens, jis taptų pernelyg patogia terpe daugintis ir bakterijoms, kurias robotai, o vėliau galbūt ir astronautai, atskraidintų iš Žemės.

Už Saulės sistemos ribų astronomai jau aptiko milžinišką skaičių planetų – skaičiuojama, kad vien mūsų galaktikoje jų gali egzistuoti šimtai milijardų.

Sunku pasakyti, kiek iš jų gali turėti atmosferą, skysto vandens arba net gyvybę.

Per artimiausius dešimtmečius nauji zondai bei teleskopai ir toliau ieškos gyvybės ženklų tolimesniuose visatos kampeliuose.

„Turime neblogą galimybę rasti į Žemę panašių planetų arba gyvybės ženklų iki ketvirtojo šio amžiaus dešimtmečio pradžios“, – mano Pensilvanijos universiteto planetų tyrinėtojas Jimas Kastingas.

Planetų stebėjimai nėra naujas mokslininkų ginklas. Tačiau pirmą kartą per žmonijos istoriją ekspertai turi planą ir galimybes atsakyti į klausimą, ar esame vieni visatoje.

„Faktas, kad šis klausimas dėl mokslo tapo nebe vien filosofinis, mane labai jaudina“, – džiaugėsi J.Wrightas.

Gali būti, kad gyvybės pėdsakų galime aptikti ir savo kieme.

Viena galimų vietų – didžiausias Saturno palydovas Titanas. Jis turi storą atmosferą ir vienintelis Saulės sistemoje yra nusėtas ežerų ir jūrų.

Tiesa, juos sudaro ne skystas vanduo, o skystas metanas, todėl bet kokie Titano gyventojai gali iš principo skirtis nuo tų, kuriuos pažįstame Žemėje.

Kiti įtariamieji – tas pats Marsas, Saturno palydovas Enceladas ir Jupiterio mėnulisEuropa.

Kaip ir Marse, Europoje gyvybės ženklų gali tekti ieškoti su grąžtu. Bene kelių kilometrų storio ledo sluoksnis kausto vandenyną, kuriame mokslininkai tikisi atrasti ką nors gyva.

Misija į Europą planuojama jau seniai, o kitų metų JAV biudžete tam pagaliau atsirado ir pinigų. Tačiau gręžimas būtų sudėtingas ir brangus, todėl tikėtina, kad kol kas palydovas bus stebimas iš kosmoso.

Astrobiologo Ch.McKay įsitikinimu, būtent todėl Enceladas, kuris taip pat turi požeminį vandenyną, galėtų būti geresnis tyrinėjimo objektas.

„Kai žmonės supras, kokia sudėtinga yra Europa ir jos vandenynai, juos natūraliai patrauks Enceladas“, – sakė mokslininkas.

Bet kokiu atveju vien tik galimų planetų skaičius ir įvairovė suteikia optimizmo.

„Mes žinome, kad yra planetų su atmosferomis, jas tiriame, – samprotavo Masačusetso technologijų instituto astronomė Sara Seager. – Pirmą kartą turime tokias puikias galimybes. Būtų kvaila jomis nepasinaudoti.“