Velniško grožio paukštis labai keistu pavadinimu (Video) (0)
Šie Brisbane (Australija) pastebėti paukščiai dėl margos, rudos ir rusvos spalvos, plunksnos tupėdami ant medžio šakos tampa tarsi nematomi. O pavadinimas suteiktas dėl neproporcingai didelės burnos, į kurią neretai patenka įvairiausios smulkiosios faunos – taip pat ir varlių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Beveik visoje Australijoje paplitę varliaburniai neretai klaidingai pavadinami pelėdomis, mat jie panašūs tiek dėl savo išskirtinio grožio, bet agresyvios išvaizdos, tiek dėl gyvenimo būdo. Tai naktinis plėšrūnas keistu vardu – rusvasis varliaburnis (lot. – Podargus strigoides), dar vadinamas pelėdiniu lėliu.
Rusvieji varliaburniai – vidutinio dydžio, kompaktiški paukščiai. Jų sparnai ovalūs, kojos trumpos, galva stambi, o didelės ir geltonos akys – tikro plėšrūno atributas.
Suaugusio individo ūgis siekia nuo 35 iki 53 centimetrų. Sveria nuo 157 iki 555 gramų. Šių žavingų paukščių gyvenimo trukmė iki 14 metų. Nelaisvėje pasitaikė atvejų, kaip varliaburniai išgyveno net iki 33 metų. Tai prilygsta 198 žmogaus metams.
Rusvieji varliaburniai – puikūs maskavimosi specialistai dėl medžio žievę primenančių plunksnų ir kresno kūno sudėjimo. Būtent šios savybės leidžia patogiai įsitaisius ant žemutinių medžio šakų laukti, kol ant žemės pasirodys grobis.
Varliaburnių pora dažniausiai laikosi drauge ir tupi vienas šalia kito. Štai taip įžūliai varliaburniai visą dieną apsimeta, esą jie yra nulūžusi medžio šaka. Ir nekeičia tupėjimo pozos, kol prireikia medžioti ar iškyla grėsmė. Tupėdami dienos metu kartais šie apsimetėliai plačiai atveria savo snapus – gal viena kita muselė pati į burną įskris.
Temstant, naktį ar švintant ateina medžioklės metas. Varliaburniai dažniausiai minta sumedžiotais smulkesniais žinduoliais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais. Kitaip nei pelėdos, varliaburniai grobį gaudo naudodamiesi snapu. Mat jų kojos ir pirštai kur kas silpnesni nei pelėdų. Jei grobis didesnis, pavyzdžiui, stambesnis graužikas ar varlė, prieš praryjant jis mirtinai uždaužomas snapu.
Poruodamiesi, pranešdami apie pavojų, užimtą teritoriją ar grobį varliaburniai skleidžia žemo dažnio, ūbavimą primenančius garsus, kurie gali būti girdimi kelių kilometrų spinduliu.
Susiporavę varliaburniai iš šapelių susisuka lizdą ant šakų. Deda nuo vieno iki trijų kiaušinių, kuriuos pasikeisdami peri tiek patelė, tiek patinėlis.
Nors pavojaus dėl varliaburnių išnykimo dar nėra, grėsmę kelia stambesni plėšrūnai, dažnai vagiantys jų kiaušinius. Pavojų gyvybei kelia ir plintančios įvairios parazitinės ligos bei žmogaus veikla – gaudydami automobilio apšviestose vietose besibūriuojančius vabzdžius, po automobilio ratais žūva ir patys varliaburniai. Australijoje gyvena dar dvi varliaburnių rūšys – Papua varliaburnis ir marmuris varliaburnis.
Štai tokie – simpatiškos išvaizdos maskavimosi specialistai yra rusvieji varliaburniai.
