Įdomu pažvelgti į garsius istorinius įvykius kitu kampu; niekad nežinai, kokią naują informaciją ir įžvalgas aptiksi. Kai kas gali būti neabejotinai beprotiška, o kai ko iš karto atmesti nereikėtų, – jei ne palaikyti tiesa. Peržvelkime kai kuriuos garsius istorinius įvykius – tik šį kartą kitu rakursu.

Įprasta manyti, kad senovės romėnai mėgavosi visokiausiais seksualiniais ištvirkavimais, tačiau tai buvo viena drovuoliškiausių visuomenių. Romos respublikos laikais buvo labai nepagarbu poroms atvirai reikšti savo potraukį – vienas senatorius net buvo pašalintas iš Senato, kai viešai pabučiavo savo žmoną.

Seksu dieną buvo bjaurimasi; seksas buvo paliekamas nakčiai. Atliekant aktą, nebuvo leidžiama degti žvakių ar lempų (tai buvo laikoma blogu skoniu), o moterys negalėjo nuogai nusirengti (tai buvo nemoralu). Tiesą sakant, senovės romėnų seksualumas padrąsėjo, perėmus graikų kultūrą.

O kaip garsiosios romėnų orgijos? Pasak Dr. Alastairo Blanshardo, Sydney'io universiteto mokslininko, vadinamoji romėnų orgija buvo ne daugiau, nei religinis ritualas Dionizo, linksmybių dievo, garbei. Viešas seksas įvyko – užfiksuoti du kartai per visas žinomas senovės Romoje vykusias orgijas. Nors romėnų šventės išties buvo ekstravagantiškos, Blanshardas išsiaiškino, kad nekaltai skambančiuose graikų simpoziumuose būta daugiau muštynių ir kūniškų geidulių tenkinimo.

Tai kas kaltas dėl tokio smarkiai perdėto romėnų seksualumo vaizdavimo? Anot Blanshardo, be šiuolaikinių besaikių hedonistų, naudojančių mitą savo gyvenimo stiliaus pateisinimui, didžioji atsakomybės dalis tenka krikščionybei. Ankstyvieji krikščionių rašytojai, reklamuodami savo religiją, dažnai romėnišką gyvenimo būdą aprašinėjo, kaip šaltinius naudodami romėnų satyrinius veikalus. Jiems tariamai palaidūniško romėnų gyvenimo puolimas tapo idealiu būdu patraukti naujus narius savo augančiai religijai.

Nepaisant paplitusios nuomonės, kad prieš atrasdami žemdirbystę, mūsų protėviai gyveno apgailėtinai nykiai, iš tiesų jie klestėjo vien medžiodami ir rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Jų darbo valandos buvo gan trumpos, maistas sveikesnis ir mažiau lėtinių ligų.

Tokių prielaidų įrodymų mokslininkai ieškojo senovės medžiotojų rinkėjų skeletuose Graikijoje ir Turkijoje. Žmonėms perėjus prie ūkininkavimo, drastiškai sumažėjo ūgis. Grūdai ir prijaukinti gyvuliai smarkiai prisidėjo prie naujų susirgimų atsiradimo.

Žemės ūkis sukėlė socialinę nelygybę. Pirmą kartą ūkininkas, turintis gerą žemę, galėjo samdytis darbuotojus, turtėti ir plėsti savo teritorijas, kol galiausiai tapdavo valdovu. Moterų statusas agrikultūrinėse visuomenėse irgi ėmė menkti. Medžiotojų rinkėjų laikais jos maisto ieškojo drauge su vyrais, o žemdirbystė moterų rangą pažemino iki vaikų gimdytojos ir namų tvarkytojos.

Pasak kinų, jų „Tibeto išvadavimas“ 1950 metais atnešė tibetiečiams geresnę infrastruktūrą, švietimą ir medicinos priežiūrą. Jei nekreipsime dėmesio į kruvinus protestus ir žmogaus teisių problemas, tibetiečiams dabar geriau, nei iki kinų atėjimo.

Nors tai gali skambėti kaip siaubinga propaganda, kai kurie nepriklausomi istorikai teigia, kad iki kinų Tibetas, toli gražu ne Šangrila, iš tiesų veikiau panėšėjo į viduramžių Europą. Šalies valstiečiai plūkėsi vienuolių ir aristokratų kontroliuojamuose laukuose.

Valdžios piramidės viršūnėje buvo lamos. Priešingai jų, kaip taikių religinių lyderių, reputacijai, šie žmonės daug amžių valdė šalį geležiniu kumščiu. Jie laikė tūkstančius vergų, jiems priklausė didžiuliai žemės plotai. Jų valdymas dažnai pasižymėdavo priespauda ir brutaliomis bausmėmis; vienas Dalai Lama netgi įsakė bandžiusiems pabėgti baudžiauninkams nukirsti rankas ir išlupti akis.

Tibeto buvęs izoliacionizmas apsunkina istorikų pastangas patikrinti tikrąją jo istoriją. Kol kas tebesiginčijama, ar Tibetas buvo dangus žemėje ar gyvas pragaras.

Esame anksčiu aptarę, kaip Sovietų Sąjunga vos neįsiveržė į Izraelį per Šešių Dienų karą. Taip pat užsiminėme, kad šis karas buvo tik viena didelė sovietų apgaulė, siekiant sunaikinti Izraelio branduolinį arsenalą. Istorikų Izabelle Gino ir Degionys Remez teigimu, sovietai paskatino savo arabų sąjungininkus išprovokuoti izraeliečius užpulti pirmiems. Karas sovietams būtų buvusi ideali priedanga pasiųsti savo naujausius naikintuvus – Mig-25 Foxbat – sunaikinti Izraelio branduolinių ginklų saugyklą Dimona mieste. Tačiau Izraelio greita ir įtikima pergalė prieš arabus sužlugdė sovietų viltis sunaikini Izraelio branduolinius ginklus.

Nors visa šia istorija sunku patikėti, tačiau sovietai iš tiesų mobilizavo pajėgas karui prieš Izraelį. Pensijon išėjęs Sovietų laivyno karininkas patvirtino, kad jam ir jo komandai buvo įsakyta užimti Izraelio uostus prasidėjus priešpriešai. Rusijos KOP pulkininkas irgi patvirtino, kad Mig-25 Foxbats atliko įtariamų Izraelio branduolinių Dimona objektų žvalgybos misijas.

Visi esame girdėję šį klausimą milijoną kartų: Ar JAV iš anksto žinojo apie Japonijos atakas prieš Pearl Harborą? Ir dar, kokių galų Japonija būtų puolusi JAV – ekonominį ir karinį milžiną, kuris, kaip pripažino netgi kai kurie Japonijos lyderiai, būtų neišvengiamai juos sutriuškinęs?

Jei tikėti kai kuriais šaltiniais, viską pradėjo prezidento Roosevelto administracija. FDR, siekdamas gauti visuomenės palaikymą karui prieš Vokietiją, uždėjo griežtą embargą ir įvedė sankcijas, pakirtusias Japonijos ekonomiką, tad japonams neliko nieko kita, tik užpulti JAV. Šią sąmokslo teoriją labiau tikėtina daro McCollumo memorandumas.

Memorandume, kurį 1940 metais parašė jūrų žvalgybos karininkas Arthuras McCollumas, rekomenduoji aštuoni būdai, kaip JAV išprovokuoti Japoniją karui. Nors nėra tikrų duomenų, kad šis memorandumas kada pasiekė FDR, du McCollumo vadai, kurie peržiūrėjo memorandumą, buvo artimi FDR padėjėjai.

Hitleris pacifistas nebuvo, bet jautė labai sveiką britų ir prancūzų aljanso baimę. Tiesą sakant, per Reino reokupaciją, Hitleris įsakė savo generolams skelbti atsitraukimą, išvydus nors menkiausią prancūzų pasipriešinimo ženklą. Hitleris taipogi žavėjosi britais dėl jų gebėjimo išlaikyti tokią didelę imperiją. Jis ne kartą britams siūlė taiką, netgi jau vykstant karui.

Fiureris išties nustebo, kai Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, šios dvi šalys paskelbė karą. Po šio pareiškimo jis susitiko su užsienio reikalų ministru ir paklausė, „Kas dabar bus?” Deja, Sąjungininkai buvo pernelyg lėti. Hitleris atsigavo nuo pradinio šoko irpadidino pastangas.

Istorijos mokytojai teigia,kad Korėjos karas prasidėjo dėl neprovokuotos Šiaurės Korėjos invazijos į Pietus. Tačiau jie patogiai pamiršta paminėti, kad Pietų Korėjos vaidmuo konflikte buvo ne mažesnis.

Po II Pasaulinio karo įtampa tarp Korėjų pakilo į visų laikų aukštumas, ir Pietų bei Šiaurės inicijuotų incidentų skaičius buvo toks pat. Pietų Korėjos prezidentas Syngman Rhee (kuris buvo lygiai toks beprotiškai diktatoriškas kaip ir jo kolega iš Šiaurės), norėjo abi Korėjas suvienyti jėga, jei tik iškiltų būtinybė. Jo vyriausybė nuolat grasino karu, o ginkluotosios pajėgos reguliariai rengdavo reidus į Šiaurės Korėjos teritoriją.

Šiaurės Korėjos Kim Il-Sungą nuramino tik sovietų diktatorius Stalinas – šis žingsnis, tačiau, suteikė tik trumpalaikį palengvėjimą.

Aprašėme, kaip II PK planas įsiveržti į Japoniją vos nepradėtas vykdyti – ir būtų pražudęs milijonus amerikiečių ir japonų. Tik ant Hirošimos ir Nagasakio numestos atominės bombos sustabdė net dar didesnį kraujo praliejimą. Bet ar jis tikrai buvo būtinas?

Likus mėnesiui iki Vokietijos kapituliacijos, Japonija jau siuntė slaptas žinutes Sąjungininkams, išreikšdama ketinimą pasiduoti, jei nebus liečiamas imperatorius. Sąjungininkai sąlygą atmetė, ir JAV numetė bombą. Ironiška, bet taip jie padėjo karui pasibaigus imperatoriui išlaikyti savo vietą.

Tai kam reikėjo numesti atomines bombas? Revizionistų požiūriu, JAV norėjo įbauginti sovietus ir sustabdyti komunizmo plėtrą. Jei taip išties būtų buvę, tai šio veiksmo rezultatai buvo priešingi. Sovietai ėmėsi sparčiai vystyti savo atominę programą. Jie sėkmingai susprogdino nuosavą bombą praėjus vos keturiems metams po karo pabaigos.

Žmonės mano, kad mongolai buvo kraujo ištroškę barbarai, per savo valdymą išžudę milijonus žmonių. Nors mongolai tikrai išžudė nemažai žmonių, tie, kurie jų bijojo, aukų skaičių dažnai gerokai išpūsdavo. Viename pranešime teigiama, neva mongolai Herate, mažame mieste dabartinio Afganistano teritorijoje, nužudė du milijonus žmonių. Tuo metu Samarkande, didesniame mieste, viso regiono sostinėje, tegyveno 200 000 žmonių.

Tokie išpūsti skaičiai mongolams buvo labai parankūs. Imperijai plečiantis, jie ėmė naudoti šiuos pagražintus skaičius propagandai. Jie skatino didinti aukų skaičiaus vertinimus. Dažniausiai toks planas puikiausiai suveikdavo. Taip mongolai dažnai užimdavo miestus, nesutikdami jokio pasipriešinimo – taip išsaugodami savo gyvybes.

Hollywoodas Amerikos Revoliuciją vaizduoja kaip kolonistų sukilimą prieš Britanijos galybę, bet vaidmenys išties buvo diametraliai priešingi. Iš tiesų būtent britų buvo daug mažiau ir jie buvo daug silpniau ginkluoti.

Jau karo pradžioje Britanijos armija buvo pernelyg maža ir išmėtyta, kad galėtų ginti tokios plačios imperijos valdas. Prieš mažiau nei 40 000 britų kareivių stojo 250 000 – 375 000 Revoliuciją remiančių kolonistų. Be to, britai buvo užsiėmę kova prieš bendras prancūzų, ispanų ir olandų pajėgas. Šis aljansas kolonistams teikė ne tik pinigus ir ginklus, bet palaikymą laivynu prieš išgirtąją britų flotilę.

Nors britai išties buvo jėga, su kuria reikėjo skaitytis, kad laimėtų karą, jie turėjo „laimėti viską”. Tuo tarpu Vašingtonui tereikėjo išgyventi, nenustoti kovoti ir įtikinti Karalių bei Parlamentą, kad karas iš esmės beprasmis.

Komentarai (10)