Kosmoso gyvenimas dažnai idealizuojamas. Išties kosmoso gyventojai patiria labai daug nepatogumų: nuolatinė nesvarumo būsena koreguoja ne tik jų darbotvarkę, bet ir kasdienius įpročius.

Prisiriša prie sienų

Diena, skriejant orbitoje, yra visai kitokia nei mes įsivaizduojame – daug abstraktesnė ir priklausanti tik nuo susitarimo. Kadangi Tarptautinė kosminė stotis (TKS), aplink žemę sukasi gana greitai, į ją atkeliavę astronautai per 24 paros valandas patiria 15 aušrų.

Milijonus metų trukusi žmogaus evoliucija lėmė, kad patogiausias ritmas žmogui yra dienos-nakties režimas, kurį sudaro 24 valandos: tai įaugę į smegenis ir į kūną taip, kad norint išlaikyti darbingumą ir blaiviai mąstyti, pratintis prie kitokio režimo neverta.

Dėl šios priežasties astronautai dirba ir miega pagal nustatytus grafikus, kurie atspindi „žemiškąją“ tvarką ir ritmą. Bandymas prisitaikyti prie kitokio ritmo turėtų neigiamų pasekmių sveikatai, negana to, astronautai nuolat išgyventų jausmą, kuris yra panašus į kardinalų laiko juostų pasikeitimą keliaujant.

Įgulą „kasryt“ pažadina žadintuvas, kuris, daugelis astronautų yra pripažinę, pertraukia sapnus apie nesvarumo būklę. Tiesa, siekdami išlaikyti tą pačią poziciją miegant, prieš panirdami į sapnų karalystę jie pririša savo miegmaišius prie sienos.

Miegojimo vietą taip pat reikia pasirinkti atsakingai: pasirodo, kad labai svarbu atsigulti išilgai ventiliatoriaus: gal oro srautas kiek trukdys miegoti, tačiau ventiliatoriaus vaidmuo yra itin svarbus siekiant išvengti deguonies trūkumo. Prasčiau vėdinamose vietose, esančiose kiek toliau nuo ventiliatoriaus, aplink miegantį astronautą susikaupia visas jo iškvepiamas anglies dioksidas. Kvėpuodamas juo, žmogus patiria deguonies badą, kuris gali turėti labai liūdnų pasekmių.

Drąsieji dar pabando miegoti „sklęsdami“ ore, tačiau jų bandymai dažniausiai baigiasi susidūrimu su oro filtru, kuris pabando juos įtraukti per groteles. Ir tai dar ne paskutinis iššūkis, kurį reikia nugalėti siekiant išsimiegoti: visa TKS įranga, oro filtrai, ventiliacija veikia taip garsiai kaip jūsų dulkių siurblys, taigi daugelis astronautų, norėdami ramiai pailsėti, privalo miegoti su ausų kištukais.

Tiesa, jie reikalingi tik pačioje pradžioje: kaip senoliai sako, kad „ir šuo kariamas pripranta“, taip astronautai pripranta prie viso kosminės stoties triukšmo ir ilgainiui jo net negirdi. Nereikia net ir sakyti, kad tas gaudimas kartais gali būti net ir naudingas, stengiantis įvertinti, ar visos astronautų gyvybę palaikančios sistemos tinkamai atlieka savo funkcijas.

Astronautai TKS dažniausiai juda vaisiaus pozoje, kas, manoma, yra ganėtinai natūrali žmogaus reakcija į mikrogravitaciją. Kartais mokslininkai svarsto, kad ši embriono būsena atsiradusi ne šiaip sau: nesvarumo būklė primena žmogui jo buvimą motinos įsčiose.

Viena sunkiausių užduočių – nusiskusti

Atėjus susitartam kosminės stoties rytui, visi astronautai kaip įmanoma greičiau apsirengia. O tai padaryti ne taip lengva, kaip iš pirmo karto gali pasirodyti: jų galūnės sklendžia skirtinguose lygiuose ir priešinguose kampuose.

Paprastai astronautai dėvi vienkartinius rūbus, keičiamus kartą per tris dienas. Niekas nesivargina jų skalbti, mat tai pareikalautų labai daug vandens, taigi TKS nėra skalbimo mašinos. Dušo taip pat nėra, taigi TKS dirbantys žmonės turi praustis drėgnais rankšluosčiais.

Gal niekas ir negalėtų pagalvoti, tačiau viena sunkiausių užduočių vyrams yra skutimasis: kaip Žemėje vanduo ir skutimosi kremas be problemos išsilaiko ant įtempto odos paviršiaus, taip čia reikia gerai pavargti. Negana to, tik nuskustus šerelius ir kremą reikia iškart valyti į rankšluostį: taip siekiama išvengti dalelių pasklidimo TKS patalpose.

Skustis elektriniu skustuvu taip pat įmanoma, tačiau tai, siekiant užtikrinti, kad plaukeliai nenuplauks tolyn, reikia daryti prie pat įsiurbimo ventiliatoriaus. Dėl to daugelis astronautų vyrų skutasi kaip galima rečiau ir pavydi to daryti neturinčioms kolegėms moterims.

Maistas – iš pakelių

Po higienos procedūrų ateina laikas maistui. Lyginant su anksčiausiomis „Apollo“ misijomis, kai astronautai valgė tik šaldytą maistą, dabar jie jau gali pasigirti kiek daugiau skonio turinčiu ir kiek įvairesniu maistu.

Tačiau su maistu ir gėrimais turi būti elgiamasi itin tvarkingai ir atsargiai, antraip jis pasklis po TKS, o tai bus nei higieniška, nei tvarkinga, taip pat gali būti ir pavojinga, jei tik maistas ar gėrimai pateks į svarbius stočiai prietaisus ar įrangą. Dėl to gėrimai ir sriuba patiekiami plastikiniuose maišeliuose, iš kurių valgoma siurbčiojant pro šiaudelį.

Kietesnis maistas gali būti valgomas su šakute ir peiliu lėkštėse, kurios magnetais pritvirtinamos prie stalo. Ilgas buvimas nesvarumo būklėje paprastai sumažina astronautų skonio receptorių jautrumą, taigi ilgainiui visi pamėgsta aštrų maistą.

Pavalgę astronautai įsikuria savo darbo vietose ir pradeda dirbti jiems priskirtus tos dienos darbus: jie prižiūri vykstančius eksperimentus arba tikrina stoties įrangą, gyvybiškai svarbią stengiantis palaikyti orbitoje gyvenančių kosmonautų gyvybes.

Kasdien kiekvienam astronautui reikia maždaug 0,9 kilogramų skysto deguonies, kurio pakaktų užpildyti 3,5 kubinių metrų tūrio kambariui. Taip pat jie išgeria 2,7 litro vadens.

Siekiant sumažinti atsargų papildymo poreikį, TKS gyvybės palaikymo sistemos perdirba didžiąją dalį visų žmogaus išskyrų: pavyzdžiui, vanduo nuotekoms surenkamas iš perdirbto šlapimo ir oro filtruose kaupiamo vandens, chemiškai iš oro pašalinamas anglies dioksidas.

Nepatogumai tualete

Vienintelis dalykas, kuris nėra perdirbamas – žmogaus ekskrementai, kurie yra renkami, suspaudžiami ir saugomi.

Tualetas kosmose atrodo kiek baugokai, nors palyginti su ankstesnių astronautų patirtimi, ši vieta daug komfortabilesnė: MIR stotyje gyvenę astronautai turėdavo naudotis plastikiniais maišeliais, kas tikrai nebuvo „patogu“.

Kosmoso tualetuose nėra vandens. Besinaudojantys tualetu astronautai visų pirma turi prisitvirtinti save prie klozeto. Svertu jie atidaro galinta ventiliatorių ir įsiurbimo angą, kurioje ir pranyksta visi pašalinti produktai. Kai kurie įgulos nariai skundžiasi, kad prie tokio prietaiso labai sunku ir net neįmanoma priprasti.

Šie nepatogumai – tik dalis to, ką patiria astronautai: kadangi jų kūnai plaukioja nesvarumo būsenoje, tai jų organai, lygiai taip pat kaip ir daiktai TKS, sklando žmogaus kūne.

Mankštinasi prisirišę prie treniruoklių

Kiek mažiau nepatogumų jie patiria mankštindamiesi, nes tai – irgi labai svarbi dalis dienos rutinos. Mankštos astronautams privalomos dėl nuolat patiriamos nesvarumo būsenos, kuri keičia raumenų ir kaulų sandarą bei gali nulemti ligas.

Mankštai astronautai skiria apie kelias valandas, ir tai jiems padeda išlaikyti raumenų tonusą bei išvengti „kosmoso slogos“. Ja vadinama būsena, kai žmogaus kūno skysčiai, neveikiami gravitacijos, pradeda kauptis galvoje. Kaip ir senoji rusų kosminė stotis MIR, TKS turi bėgimo takelius taip pat dviračio simuliatorių. Sportuojantys astronautai prisiriša prie treniruoklių ir tik tada pradeda sportuoti.

Jei jie neprisirištų, tai sportuoti tikriausiai nebūtų įmanoma – jie tiesiog „nuplauktų“ nuo treniruoklių. Dienos orbitoje yra gana užimtos, o kai reikia dirbti su sunkiąja technika, gali tapti ir labai varginančios. Vien dėl to, kad didžioji dalis mokslinės įrangos kosmose neturi svorio, tai nereiškia, kad ji praranda savo masę. Astronautai turi traukyti ir stumdyti šiuos įrenginius remdamiesi inercija.

Darbas tokiomis keistomis sąlygomis reiškia, kad žmonės kartais turi judėti labai keistais būdais, prie kurių kūnai Žemėje tikrai nebuvo pripratę. Tiesa, prieš eidami miegoti, daugelis astronautų turi kiek laisvo laiko. Tai – labai brangus laikas, kuris skiriamas rašant elektroninius laiškus namiškiams, žiūrint filmus ar tiesiog klausantis radijo.

Žmonės Žemėje daro beveik tą patį, tačiau jie niekada neturės progos išbandyti populiariausio kosmose laisvalaikio praleidimo būdo – Žemės stebėjimo. Daugelis astronautų prisiekia, kad tas vaizdas niekada nepabosta.

Komentarai (0)