Barbora Radvilaitė – neblėstantis nuostabaus grožio ir tragiškos meilės pavyzdys. Tačiau ne ką įdomesnė ne tik jos gyvenimo ir meilės tema, tačiau ir begalė mitų, supančių šios istorinės asmenybės sveikatą ir mirtį. 7 šalies medikų bei istorikės komanda parengė itin išsamų ir profesionalų straipsnį - „Mitai ir klausimai apie karalienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551 m.) sveikatą. Istorinės žinios“.

Tekstą rengė: Raimonda Ragauskienė, Rūta Nadišauskienė (Lietuvos istorijos institutas), Daiva Vaitkienė, Laima Maleckienė, Dalia Regina Railaitė (LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika, Almantas Maleckas (LSMU MA Chirurgijos klinika) ir Astra Vitkauskienė (LSMU MA Laboratorinės medicinos klinika).

Straipsnyje pateikiami įvairių šaltinių duomenys apie Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551) sveikatą ir ją kamavusias ligas, analizuojama, kokia tikėtinai galėjo būti jos mirties priežastis. Tam pateikiami kompleksiniai įvairių šaltinių duomenys: jau žinoma arba karalienės ligos istorijoje dar nepanaudota, taip pat naujai rasta 1548–1550 m. įvairių asmenų korespondencija, pranešimai, karaliaus vaistininko Florijano Carborto receptai. Pateikiamos 2001 m. lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados.

Straipsnyje chronologine tvarka pateikiama ligos klinika nuo 1547 m. iki Barboros Radvilaitės mirties. Barboros Radvilaitės ligos istoriją, remiantis turimais duomenimis, išanalizavo ir nuomonę dėl galimos mirties priežasties pateikė grupė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gydytojų.

Legendinė istorija

Lietuvos istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos moteris. Galima kalbėti apie besiformuojantį Barboros kultą Lietuvoje. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir kartu tragiškas gyvenimas giliai įsirėžė ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių – Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos istorinę kultūrą. Daugiau kaip per 460 metų po karalienės mirties susiformavo gerokai nuo realybės atitolusi Barboros legendinė istorija, paplito įvairūs su ja susiję mitai, naują aktualumą įgavę šiais laikais. Bene labiausiai mitais apipinti Barboros ligos ir mirties klausimai [1].

Šiandienėje istorinėje sąmonėje išlieka populiarus mitas apie karalienės nunuodijimą, nors istoriografijoje tokia jos mirties priežastis argumentuotai atmesta dar XX a. pr. Tarp mokslininkų, tyrinėjusių Barboros Radvilaitės ligą ir konkrečią mirties priežastį, vieningos nuomonės nėra. Plačiausiai karalienės ligos eigą XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje tyrė medicinos istorikai Franciszek Giedroyć ir Witołd Ziembicki, kiek vėliau, XX a. 7–8 dešimtmetyje lenkų biologinės istorijos mokyklos pradininkas Zbigniew Kuchowicz.

Tyrėjai sutarė, jog Barbora mirė nuo „moteriškos ligos“. Fr. Giedroyć nuomone, tai galėjo būti pyosalpinx (pūlių susikaupimas kiaušintakyje), parametritis (priegimdžio uždegimas), graviditas extranterina (ektopinis nėštumas) bei tumor ovarii (kiaušidžių vėžys). W. Ziembickio teigimu, galėjo būti gimdos uždegimas, o infekciją sukėlė Radvilaitės vartotos priemonės nevaisingumui gydyti [2]. Z. Kuchowicz nuomone, Barbora mirė greičiausiai nuo gimdos kaklelio vėžio. Nors šio autoriaus, kaip biologinės istorijos pradininko Lenkijoje, nuopelnai neginčytini, visgi, rašydamas apie Barboros Radvilaitės ligą, istorikas neįsigilino į šaltinius ir mažai žinojo gyvenimo LDK kontekstą.

Kai kurie jo apibendrinimai arba išvados apie Barboros asmenį ne tik neteisingos, bet istoriografijoje bei lenkų istorinėje sąmonėje ilgam įtvirtino melą apie neva laisvą Barboros Radvilaitės elgesį, jos venerinę ligą, „stiprų lytinį potraukį“ arba nevaisingumą. Mitais ir melu grįsti ir jo teiginiai dėl neva daug laisvesnių LDK didikių, žinoma ir Barboros, auklėjimo papročių ir elgesio [3]. Šie teiginiai padarė nemažą žalą, tvirtindami nepagrįstus stereotipus apie Barborą istorinėje sąmonėje. Šiame straipsnyje siekiama patikslinti, kokia labiausiai tikėtina liga kamavo karalienę, kokia tikėtina galėjo būti jos mirties priežastis. Tuo tikslu pateikiami kompleksiniai įvairių šaltinių duomenys: jau žinoma, arba karalienės ligos istorijoje dar nepanaudota, taip pat naujai rasta 1548–1550 m. įvairių asmenų korespondencija, pranešimai, karaliaus vaistininko Florijano Carborto receptai.

Pateikiamos 2001 m. lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados. Barboros Radvilaitės liga vystėsi mažiausiai penkerius metus. Todėl chronologine tvarka pateikiama ligos klinika nuo 1547 m. iki jos mirties. Šaltiniuose aprašyti ligos simptomai ir nurodytos galimos jų atsiradimo priežastys. Galima ligos diagnozė pateikiama antrame su šiuo tyrimu susijusiame straipsnyje, kurį paskelbė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai medikai: prof. Rūta Nadišauskienė, prof. Daiva Vaitkienė, prof. Laima Maleckienė, doc. Dalia Railaitė, prof. Almantas Maleckas ir prof. Astra Vitkauskienė. Taip pat dėl karalienės mirties priežasties konsultavo doc. dr. Žana Bumbulienė, onkologė ginekologė Rūta Čiurlienė. Remiantis istorine medžiaga, padaryta apibendrinamoji išvada dėl Barboros Radvilaitės galimos ligos.

Barboros Radvilaitės sveikata ankstyvoje jaunystėje

Barbora Radvilaitė greičiausiai gimė 1522/1523 m. Šią datą nurodo keletas šaltinių. Pirmiausia – Barboros karste rasta sidabrinė lentelė, kurioje įrašyta, jog mirė „Nebaigusi dvidešimt aštuonerių metų“ [4]. Įrašas neprieštarauja Radvilaitės atminimui sukurtai epitafijai, išlikusioje tarp kitų 22 lotyniškų Vilniaus arkikatedros epitafijų. Joje rašoma, jog mirė „per anksti, trečios dešimties nepabaigus“ (decima trieteride capta). Tikėtinai šio kūrinio autorius Petras Roizijus tokią pat amžiaus cezūrą išsakė kitoje valdovei skirtoje epitafijoje [5].

Labai jauną mirusios žmonos amžių, tiesa, gal daugiau dėl didelio sielvarto, pabrėžė Žygimantas Augustas. Anot jo, Barbora šį pasaulį paliko „w tak młodych a prawie niedojrzałych leciech“ [6]. Galiausiai XVI a. pab. Radvilų dvariškis Saliamonas Risinskis taip pat, kad karalienė gimė 1522 m. Taigi, Barboros Radvilaitės nugyventas amžius būtų 28–29 metai. Iš gerai išsilaikiusio karalienės skeleto nustatyta, jog ji buvo aukšta tiems laikams – 160,2 cm ūgio, turėjo palyginti plačius pečius ir siaurą dubenį [7]. Nėra informacijos apie mažametės Barboros negalavimus arba ligas. Negausiuose šaltiniuose yra žinių vien apie gerą jaunos Radvilaitės sveikatą. Taip trylikametę Barborą 1535 m. liepos 26 d. laiške vyrui apibūdino Barbora Radvilienė. Didikė džiaugėsi, jog vaikai yra sveiki [8], su jais planavo lankyti Radvilų dvarus. Todėl 1536 m. spalio 20 d. sutarta dėl Barboros ir Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto vedybų. Vestuvės įvyko 1537 m. gegužės 18 d. Būdama apie 14,5 metų, Barbora ištekėjo pirmą kartą.

Vedybinio gyvenimo pradžioje didikė jautėsi gerai. Goštautų tarnautojas Chvedka 1537–1539 m. laiške bičiuliui Cirino seniūnui Balceriui Vaitiekavičiui patvirtino, jog abu, t. y. S. Goštautas ir jo žmona „geros sveikatos“. „Įprastais negalavimais“ skundėsi tik Barboros uošvis Vilniaus vaivada Albertas Goštautas [9]. Tačiau pirmoji Barboros santuoka buvo bevaikė, todėl 1548 m. lapkritį Petrakavo Seime svarstant karališkųjų vedybų klausimą, Lenkijos senatoriai iš viso suabejojo būsimos valdovės vaisingumu. Anot Poznanės vaivados Janušo Latalskio, Lenkijos bajorija turėjo abejonių dėl būsimų valdovo palikuonių [10].

Kita vertus, Krokuvos vyskupas Samuelis Macejovskis Seime teigė, jog „Nemažai yra tokių, kurie paėmė į [žmonas] našles ir nors prieš tai vaikų neturėjo, dabar su jomis vaikų turi“ [11], duodamas suprasti, kad Barbora, nors ir neturėjo vaikų pirmoje santuokoje, buvo vaisinga. Lieka neaišku ir kokia liga sirgo 1542 m. gruodį miręs S. Goštautas. Taigi, nėra faktų, rodančių, jog Radvilaitė buvo nevaisinga. Kovos dėl karališkųjų vedybų pripažinimo metu Barborą užsipuolusių paskvilių autorių teiginiai, kad „velnias užantspaudavo“ karalienės pilvą, tebuvo vedybų priešininkų pykčio ir neapykantos Barborai išraiška, kūrė jos „juodąją legendą“ [12]. Lygiai taip pat nėščios Barboros mitą naudojo vėlesni „baltosios legendos“ apie karalienę kūrėjai. Su Radvilaite siejamas, kaip manoma, Ticiano studijos dailininko tapytas portretas, kuriame neva ji pavaizduota vienplaukė ir nėščia [13]. Remiamasi 1904 m. Paryžiaus aukciono katalogo įrašu prie šio portreto nuotraukos: „Portrait de la jeune princesse Barbe Radziwill“.

Tačiau šis portreto siejimas su Barbora Radvilaite yra spekuliatyvus. Vėlyvas prancūziškas įrašas kitoje portreto pusėje atspindi XIX a. paplitusią praktiką, kai, siekiant pakelti kūrinio kainą, jiems rinkoje buvo suteikiamos panašios atribucijos [14]. Kita vertus, portreto sąsaja su Barbora neabejotinai byloja „baltosios legendos“ naudai.

Barboros Radvilaitės ligos (1547-1551)

1547 m. 1547 m. kaip ir ateinantys metai būsimai karalienei buvo labai įtempti, kainavo daug nervų. 1547 m. liepą Barbora Radvilaitė po beveik trejus metus užsitęsusio romano antrą kartą slapta ištekėjo už Žygimanto Augusto. Vargu, ar tuo metu ji buvo nėščia, ar tai, kaip kartais spėjama istoriografijoje [15], turėjo paspartinti vedybas.

Greičiausiai Barbora pastojo 1547 m. rudenį. Maždaug po keturių santuokos mėnesių (liepos vidurys–lapkričio vidurys) porai teko išsiskirti: Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją tvarkyti vedybų reikalų, o nuo lapkričio 19 d. iki kitų metų balandžio pradžios Barbora Radvilaitė praleido Radvilų Dubingių pilyje. Moterį kamavo nežinia dėl ateities, ji baiminosi dėl vyro jausmų jai. Tikėtinai netrukus po atvykimo į Dubingius lapkričio 20 d. Barborai įvyko persileidimas. Apie tai Žygimantą Augustą informavo Radvilų patikėtinis Stanislovas Davaina. Jo žinios turėjo remtis Barborą tuomet prižiūrinčio valdovo gydytojo Krokuvos universiteto profesoriaus, būsimo Vilniaus prepozito Baltramiejaus Sabinkos nuomone [16].

Tokio lygio medikas turėjo sugebėti atskirti ligos simptomus nuo ankstyvojo nėštumo požymių. Barbora giliai išgyveno, raudojo, jai prasidėjo alpuliai. Tai truko savaitę [17]. Buvo duota kažkokių vaistų, kurie valo gimdą ir skatina vaisingumą [18]. Pasirėmęs Galenu, Davaina pareiškė, kad persileidimą sukėlė liūdesys. Žygimantas Augustas tikėjosi kažko panašaus, nes laiške jam rašyta, jog „ne kartą kalbėjote, jog JKM nieko nesitikite dėl savo išvykimo. Taip ir yra“. Sprendžiant iš minėtų laiškų, nėštumas turėjo būti dar ganėtinai ankstyvas, gal net išaiškėjęs tik dėl persileidimo.

Po šio įvykio Barbora Radvilaitė Dubingiuose tapo labai religinga, ėmė atgailauti, „priėmė bernardinų regulą“, kasdien lankėsi bažnyčioje, keldavosi valandą, net tris prieš aušrą, meldėsi už greitesnį vyro atvykimą, dalijo išmaldą vargšams. Ji ėmė rengtis kukliai, nes jos apranga, anot S. Davainos, tebuvo verta vos kapą grašių [19]. Be to, 1547 m. gruodį dėl Radvilų pareigūnų darbo broko Dubingių pilyje įkrito skliautai kaip tik prieš tą kambarį, kuriame apsistojo Barbora Radvilaitė. Barborą šis incidentas taip išgąsdino, kad ji pati negalėjo plačiau aprašyti įvykio Žygimantui Augustui [20].

1548 m.

1548 m. balandžio 17 d. Barbora, kaip Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Vilniuje buvo pristatyta LDK visuomenei. Po 13 dienų bendro gyvenimo Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją tvarkyti tėvo laidotuvių ir perimti sostą. Nors šįkart Radvilaitės padėtis buvo geresnė nei Dubingių laikotarpiu, ji patyrė įtampą. Dėl streso gegužę arba birželį Barborai, atrodo, įvyko antras persileidimas. Apie galimą jos nėštumą netiesiogiai birželio 2 d. minėjo Žygimantas Augustas.

Komentarai (0)