Deja, tos varguolės likimas, matyt, susiklostė prastai. Jei ir nebuvo nužudyta, tai ilgam įkalinta, nes M. Radvila Juodasis laiške pusbroliui juokavo, kad „turi dabar naujus kalėjimus bobai statyti“ [79]. Tarp Barborai priešiškų dvariškių, netgi jos giminaičių sklandė gandai, kad ji, neva sirgo „prancūziška liga“ – sifiliu. Pagrindą šiai versijai atsirasti davė karališkųjų vedybų priešininkų eskaluotas neigiamas Barboros Radvilaitės reputacijos, jos moralės vertinimas. Bene pirmasis dvare gandus dėl sifilio ėmė platinti karalienės neapkentęs S. Bojanovskis. Jis teigė, kad karalienei galėjo atsinaujinti nuo senesnio užsikrėtimo išlikę randai arba, karaliui išvykus, šia liga Barborą galėjo užkrėsti jos kambarinis Chodurovskis, mėgęs lankytis viešnamiuose [80]. Keisčiausia, kad tuo tikėjo taip Barboros mylimas brolis.

Po karūnacijos pablogėjus sesers sveikatai, M. Radvila Rudasis Krokuvoje pusbroliui minėjo apie „prancūziškos ligos“ galimybę. Kovo pradžioje net galvojo apie tokią ligą užsiminti Barboros medikams: „Doktorom natrącic de morbo Gallico“. Tačiau M. Radvila Juodasis, baimindamasis informacijos perdavimo laiškuose, atkalbėjo ir abu nutarė tylėti [81]. Įtarimas dėl sifilio galutinai buvo atmestas praėjus beveik 400 metų po Barboros mirties, 1931 m. Vilniuje radus ir ištyrus gerai išlikusius jos palaikus. Barborą Radvilaitę gydę medikai, taip pat kai kurie dvaro aplinkos žmonės kėlė versiją dėl mirties nuo vėžio. Anot kunigo ir istoriko Stanisławo Orzechowskio, karalienė stipriai pasiligojo netrukus po karūnavimo ir mirė nuo ilgai besidarbavusios ligos, kuri vadinasi vėžys (gravi morbo cui Cancer nomen est) [82].

Amžininkai manė, kad tai buvo moteriška liga. Siųsdamas į dvarą žiniuones iš Lietuvos, M. Radvila Juodasis siuntė tokias, kurios ne tik mokėjo gydyti užkalbėjimus, bet ir nusimanė apie gimdą, dėl kurios, didiko nuomone, karalienė kentėjo. Taip pat praėjus kuriam laikui po Barboros Radvilaitės mirties, popiežiaus pasiuntinio Lenkijoje (1563–1565) Jano Francišeko Comendonės sekretorius Antoni Maria Graziani pateikė apie antrąją Žygimanto Augusto žmoną girdėtus pasakojimus: kalbėta, kad Barbora Radvilaitė vartojo visus galimus medikamentus nevaisingumui gydyti, o tai savo ruožtu sukėlė ligą ir mirtį [83].

Gydytojų konsiliumo išvados

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės ligos simptomai, eiga apsvarstyti gydytojų konsiliumo: prof. R. Nadišauskienės, prof. D. Vaitkienės, prof. L. Maleckienės, doc. D. Railaitės, prof. A. Malecko ir prof. A. Vitkauskienės, remiantis prof. R. Ragauskienės pateikta istoriografine medžiaga „Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551) sveikatos reikalai“. Gydytojų konsiliumas vieningai nutarė, kad labiausiai tikėtina, kad Barbora Radvilaitė sirgo ir mirė nuo gimdos kaklelio vėžio.

Būsimoji karalienė pirmą kartą ištekėjo 1537 m. laikotarpiu apie 14,5 metų. Tai, kad santuoka buvo bevaikė, galėjo lemti įvairūs veiksniai: nepakankama fiziologinė Barboros branda motinystei, S. Goštauto nevaisingumas ir kt. Nevaisingumas nėra vien moters arba vien vyro reprodukcinės sveikatos sutrikimas – tai poros problema. Priežasčių gali būti daug ir įvairių [84]. Remiantis aukščiau išdėstyto istorinio tyrimo medžiaga, 1547 m. liepą „Barbora Radvilaitė po beveik trejus metus užsitęsusio romano, antrą kartą slapta ištekėjo už Žygimanto Augusto“. Manoma, kad po 4 mėn. lapkričio 20 d. Barborai įvyko persileidimas, kurį nustatė kompetentingas valdovo gydytojas.

Savaiminio persileidimo (ankstyvojo savaiminio nėštumo nutrūkimo) pagrindinis simptomas – gausus kraujavimas po mėnesinių nebuvimo kurį laiką dažniausiai būna nesunkiai įvertinamas. Tačiau gausus kraujavimas po mėnesinių susilaikymo ne visada rodo persileidimą. Nėštumo faktą sustiprintų kitų nors ir nebūtinų simptomų paminėjimas (pykinimas, vėmimas, skonio ir kvapo jutimų pokyčiai), kurių, deja, nerandame. Jeigu nėštumas buvo, jo ankstyvojo nutrūkimo priežasčių galima būtų išvardyti daug, nors jos ne visuomet, netgi šiais laikais, būna aiškiai įrodomos. Tai gali būti chromosomų anomalijos (lemia maždaug pusę ankstyvųjų ir trečdalį vėlyvųjų persileidimų), endokrininė patologija, infekcija ir kt. [85]. Pagal to meto žinių lygį buvo manoma, kad „persileidimą sukėlė liūdesys“.

Šiuolaikiniu mokslo požiūriu – nepatikimas ir niekaip nepatikrinamas argumentas apie persileidimo priežastį, kita vertus, tai objektyvus faktas, kurį stebėję amžininkai bandė susieti su Barboros sveikata. Neaišku, ar Barbora, praėjus 4 mėn. po tuoktuvių, buvo nėščia ir persileido, bet aišku, kad ji jau tuo metu buvo liūdna. Ar tas liūdesys jau buvo sveikatos sutrikimų išraiška, ar sąlygotas emocinių tarpusavio santykių su Žygimantu Augustu sutrikimų, vertinti sunku. Kita vertus, negalima atmesti prielaidos, kad persileidimu laikytas kraujavimas iš genitalijų (ypač po lytinių santykių) buvo gimdos kaklelio vėžio pirmasis simptomas [86–91]. Teigiama, kad antrą kartą Barbora, atrodo, persileido po metų –1548 m. gegužės arba birželio mėn. arba pasikartojęs kraujavimas galėjo būti progresuojančio gimdos kaklelio vėžio simptomas. Nors pastoti gali ir gimdos kaklelio vėžiu sergančios moterys, kelis mėnesius užsitęsęs sveikatos pablogėjimas, mieguistumas artimiausios aplinkos žmonių aiškintas nerimu, labiau panašus į mažakraujystę arba kitos lėtinės ligos progresavimą. Jau 1548 m. birželio mėnesį pranešta apie sunkią ligą. Tų pačių metų spalio–lapkričio mėnesį valdovė vėl susirgo. Manome, kad ligos eiga buvo banguojanti, t. y. būdinga lėtinėms ligoms.

Reikšmingu faktu reikėtų laikyti tai, kad Barbora labai mėgo maudytis ir gyvendama Lietuvoje ir Lenkijoje. Šio nebūdingo net aukštuomenės atstovams įpročio priežastimi galėjo būti liga – gimdos kaklelio vėžys, kurio pažengusioms stadijoms labai būdingas simptomas – gausios ir ypač blogo kvapo išskyros [86–89]. Išskyrų susidaro irstant navikui ir prisidėjus infekcijai. Tikėtina, kad karalienė, nors buvo manyta, jog maudymasis jai kenkia, norėdama sumažinti ir nuslėpti šį ypač nemalonų ligos požymį, „netrumpino maudynių laiko“, remiantis aukščiau išdėstyto istorinio tyrimo medžiaga.

Nemalonaus kvapo išskyros galėtų būti ir genitalijų infekcijos (uždegimo) požymis, tačiau tada norėtųsi rasti informacijos apie karščiavimą, stiprius pilvo skausmus. Panašu, kad sveikata silpnėjo lėtai, o tai nebūdinga komplikuotiems lyties organų uždegimams. Ligai plintant, simptomų daugėjo. Navikui plintant į aplink gimdą esančius audinius, mažojo dubens limfmazgius, dažniausiai užspaudžiami šlapimtakiai, nerviniai dubens rezginiai, vystosi inkstų funkcijos nepakankamumas, sutrinka limfos nutekėjimas iš apatinių galūnių. Atsiranda pilvo, strėnų šlaunų skausmai, tinimai [86–89]. Remiantis aukščiau išdėstyto tyrimo istorine medžiaga, 1549 m. pavasarį dėl skausmų ligonei sunku „netgi gulėti“. Tai galėjo būti palaikyta to meto dažnai sutinkama „dvaro liga“ – inkstų akmenlige. Skausmo priepuoliai darėsi vis dažnesni ir stipresni. Dėl nepakeliamų skausmų ne kartą teko atidėti taip laukiamą karūnavimą.

Ligai plintant į šlapimo pūslę ir tiesiąją žarną, pradžioje sutrinka šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijos, vėliau susidaro pratakos (fistulės) tarp makšties ir šlapimo pūslės bei tarp makšties ir tiesiosios žarnos, dar didinančios blogo kvapo išskyrų kiekį, nes per jas į makštį patenka šlapimas ir išmatos [86–91]. Kaip teigiama, išdėstyto tyrimo istorinėje medžiagoje, karalienei „iš visų plyšių tekėjo nešvarumai“ nuo jos ėmė sklisti nepakeliamas kvapas. Gydymui vartotos įvairios augalinės ir gyvulinės kilmės antiseptinės priemonės aprašomos Avicenos raštuose, kuriais daugiausia rėmėsi to meto gydytojai [91]. Jos, gal būt, kiek sumažino ypač blogą kvapą, bet ligos negydė. Tuo metu plačiai naudoti kraujo nuleidimai ligos išvargintai, greičiausiai ir mažakraujyste sergančiai ligonei tik dar blogino būklę. 1551 m. jau pastebima, kad karalienė labai išsekusi, sulysusi. Šis simptomas būdingas labai pažengusiai onkologinei ligai ir vadinamas kacheksija (lot. cachexia – išsekimas) [86-91]. Dėl audinių irimo mažąjame dubenyje ir pilve vystėsi pūlinis pilvaplėvės uždegimas, formavosi pūliniai (abscesai), kurie pradėjo veržtis ir per pilvo odą.

Dėl audinių griuvimo ir infekcijos vargino karščiavimas. Prasiveržus pūliniams, ligonės būklė šiek tiek pagerėdavo, sumažėdavo karščiavimas. Antrą balandžio savaitę aprašomas dar vienas išplitusio gimdos kaklelio vėžio simptomas – kojų tinimas galėjo būti dėl inkstų funkcijos sutrikimo arba limfos nutekėjimo iš kojų sutrikimo navikui peraugant į priegimdžius. Šlakams nepasišalinant iš organizmo, dėl uremijos atsiranda pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas [86, 87]. Išsekus gyvybinėms funkcijoms, karalienė mirė 1551 m. gegužės 8 d.

Stebina ir pagarbą kelia Barboros Radvilaitės pastangos jai prieinamomis priemonėmis saugoti sunkios to meto medicinai neįveikiamos ligos metu, išlaikyti orumą, rūpintis savo išvaizda. Istoriniuose šaltiniuose nurodomos ir kitos Barboros Radvilaitės ligos priežastys.

 Pyosalpinx – pūlių susikaupimas kiaušintakyje. Tai viena iš mažojo dubens uždegiminės ligos formų. Liga gali pasireikšti įvairių uždegimų deriniais: gimdos gleivinės, kiaušintakių, kiaušidžių, dubens pilvaplėvės. Būdingiausi simptomai: skausmas pilvo apačioje, pagausėjusios išskyros iš makšties, karščiavimas ir kt. Taigi, klinikiniai simptomai nėra jautrūs ir specifiški. Kiaušidės pūlinys gali rezorbuotis, palikdamas sąaugų tarp pilvaplėvės, gimdos ir priklausinių arba prasiveržti į išorę per tiesiąją žarną, šlapimo pūslę arba makštį. Tokiais atvejais pacientė galėtų ir pasveikti. Pūliai, prasiveržę į pilvo ertmę, gali sukelti difuzinį pūlinį peritonitą [92, 93]. Šiai ligai nebūdingas ypač blogas išskyrų iš makšties kvapas, kuris akcentuojamas aprašant Barboros Radvilaitės ligą. Parametritis (priegimdžio uždegimas).

Parametrito simptomai gana įvairūs. Dažniau būna stiprūs apatinės pilvo dalies skausmai, plintantys į kryžkaulį, šlaunis, gali pasunkėti šlapinimasis ir tuštinimasis. Vargina ne tik skausmas, bet bendras silpnumas, karščiavimas. Uždegimui apėmus pilvaplėvę, skausmas sustiprėja. Pūliniams prasiveržus per tiesiąją žarną, ligonė gali ir pasveikti. Ūminė ir poūmė parametrito stadijos trunka 3–4 savaites. Infiltratui supūliavus, sergama ilgiau kelis mėnesius. Vėliaus prasideda audinių randėjimas [93].

Graviditas extrauterina (negimdinis nėštumas). Negimdiniam nėštumui būdingi trys dažniausi simptomai: mėnesinių išnykimas, kraujavimas iš makšties, ūminis stiprus dažniau vienos pusės pilvo skausmas. Dėl kraujavimo į pilvo ertmę ir diafragmos dirginimo skausmas sklinda į pečius. Gali būti ir kitų nėštumui būdingų požymių: krūtų pabrinkimas, pykinimas ir kt. Plyšus kiaušintakiui, staiga pradeda skaudėti pilvo apačią, ligonė išblykšta, praranda sąmonę, krenta kraujospūdis, atsiranda tachikardija – ryškėja šoko klinika. Ligos eiga dažniausiai ūminė, trunka tik kelias savaites.

Didžiausia grėsmė mirti nuo vidinio kraujavimo [94]. Carcinoma ovarii (kiaušidžių vėžys). Neišplitęs kiaušidžių vėžys dažniausiai simptomų nesukelia arba jie neryškūs ir nespecifiniai. Pagrindinis pažengusios ligos simptomas – pilvo apimties didėjimas dėl naviko arba dėl ascito [95].

Tekstą „Mitai ir klausimai apie karalienės Barboros Radvilaitės (apie 1522–1551 m.) sveikatą. Istorinės žinios“ rengė:

Raimonda Ragauskienė, Rūta Nadišauskienė (Lietuvos istorijos institutas), Daiva Vaitkienė, Laima Maleckienė, Dalia Regina Railaitė (LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika, Almantas Maleckas (LSMU MA Chirurgijos klinika) ir Astra Vitkauskienė (LSMU MA Laboratorinės medicinos klinika). Tekstas cituojamas iš recenzuojamo žurnalo „Lietuvos akušerija ir ginekologija“ (2015, gruodis).
 

Komentarai (3)