Dangaus reiškinių kalendoriuje kovą gausu įdomių bei reikšmingų įvykių: nakties skliaute įspūdingai rikiuojasi plika akimi matomos planetos, spindi kelrodės žvaigždės, dangų išpuošia šiam laikotarpiui būdingos žvaigždynų girliandos, vaizduotę audrina blausi tolimų galaktikų šviesa, o astronominio pavasario pradžią paskelbia ekvinokcijos momentas, populiariai vadinamas lygiadieniu.

Gamtoje iš tiesų imame pastebėti atsinaujinimo, atgimimo požymių. Kitados net metai buvo pradedami skaičiuoti nuo pavasario. Pavyzdžiui, kovo pirmąją Naujuosius sutikdavo pagoniškasis senovės Romos pasaulis. Mėnesio pavadinimas buvo siejamas su karo dievo Marso vardu.

Lietuvoje šis mėnuo vadintas Karveliniu, Balandiniu, o dėl dažnų gamtos išdaigų, permainingo oro – Velnio, Kipšo, Kipšiuko mėnesiu. Bet labiausiai prigijo Kovo vardas. Būtent kovai savo įkyriu kranksėjimu praneša, jog artinasi šiltasis metų laikas.

Senoliai sakydavę, jog šaltas kovas gražią gegužę žada, o lietingas – blogus metus. Taip pat jie tikėję, kad kovo pirmoji diena nuspėja, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo.

Astronominė lygiadienio ir Šv.Velykų šventės reikšmė

Dangų žmonės tyrinėjo nuo seniausių laikų – dar akmens amžiuje pastebėjo šviesulių judėjimo skliautu dėsningumus. Praktinis tokio pažinimo poreikis buvo didžiulis – tai galimybė perprasti gamtos ritmą, prisitaikyti, prognozuoti, numatyti, vadinasi, išlikti…

Todėl aptiktus pasikartojimus buvo labai svarbu įamžinti. Poetiškai tarus, mūsų protėviai išmoko sučiupti ir išsaugoti laiką. Taip ilgainiui atsirado kalendoriai – ciklinės fiksuotų įvykių sistemos, kurių pagrindas – periodiniai gamtos ir kosmoso reiškiniai.

Kalendorinę tradicinių švenčių ašį dažniausiai sudaro vasaros (ilgiausia diena – trumpiausia naktis) ir žiemos (ilgiausia naktis – trumpiausia diena) saulėgrįžos bei rudens ir pavasario lygiadienio (dienos ir nakties ilgumas išsilygina) momentai.

Šiais metais pavasario lygiadienis įvyks kovo 20 d. 6 val. 31 min. Lietuvos laiku. Tai ypatingas astronominis reiškinys, kuomet Saulė, keliaudama dangaus skliautu, atsiduria pusiaujo ir ekliptikos (metinio Saulės kelio) susikirtimo taške.

Lygiadienio rytą Saulė patekės tiksliai rytuose, o leisis tiksliai vakaruose. Visame Žemės rutulyje, išskyrus ašigalių sritis, diena ir naktis truks 12 valandų.

Vėliau Šiaurės pusrutulyje dienos ims ilgėti, naktys trumpėti, kol sulauksime vasaros saulėgrįžos šventės, nūnai vadinamos Joninėmis. Pietų pusrutulyje atvirkščiai – birželio antroje pusėje naktys nepakeliamai ištįsta… Taip atsitinka dėl specifinio Žemės ir Saulės tarpusavio padėties kosminėje erdvėje santykio.

Lygiadienis mūsų tautos ir kai kurių kitų tautų kalendoriuje yra susijęs su Šv.Velykų švente. Senoviniai ritualai, maginės apeigos byloja, jog Šv.Velykos kažkada buvo švenčiamos per pavasario lygiadienį, akcentuojant lemtingąjį gamtos virsmą, kuomet šviesa pergali tamsą ir prasideda faktinis perėjimas iš šaltojo metų laiko į šiltąjį.

Tik vėliau viena svarbiausių krikščioniškų švenčių ėmė „plaukioti“ po kalendorių tarp kovo pabaigos ir balandžio vidurio. Nieko keista, jei žinome priežastį – jau keletą šimtmečių Šv.Velykų data apskaičiuojama pagal dinamiškąsias Mėnulio fazes.

Astronominio algoritmo formulė tokia: pirmas Mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio. Šių metės Šv.Velykos ankstyvos – kovo 20 d., sekmadienį – brandus priešpilnis (88 proc. Mėnulio apšviestumas), tad kitą sekmadienį, kovo 27 d., pilnatis...

Planetos naktiniame kovo skliaute

Mitologinė lietuvių tautosaka Mėnulį vaizduoja gražiu, dailiai pasirėdžiusiu jaunikaičiu, kuris po Žemę vaikščioja ir mergeles vilioja. Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti Saulės vyru, o kartais, pavadintas broliu arba Sauliabroliu, jis priimamas į gausią Saulės šeimą greta jos seserų (planetų) – Aušrinės/Vakarinės (Venera), Vaivoros (Merkurijus), Žiezdrės (Marsas), Sėlijos (Saturnas) ir Indrajos (Jupiteris).

Žinoma, ne visos šios planetos bet kuriuo metu yra gerai matomos, o kartu – ypač retai. Tačiau kovas kantriam stebėtojui ganėtinai palankus – naktiniame Lietuvos skliaute vienas po kito išsirikiuoja Jupiteris, Marsas ir Saturnas, tad belieka tikėtis giedros.

Planetų paradą pradeda įspūdingasis Jupiteris – visą kovą rytuose virš horizonto jis sušvinta Saulei tik nusileidus ir, spindesiu pranokdamas kitas žvaigždes, yra gerai matomas ištisą naktį, kol vakaruose nusileidžia jau prašvitus. Apie pusiaunaktį jo stebėjimo sąlygos – geriausios.

Pažvelgus į Jupiterį net ir pro nedidelį teleskopą ar galingesnius žiūronus, galima pamatyti kelis įdomius dalykus. Pirmiausia, jį gaubiančių debesų juostas. Iš tikrųjų dėl aktyvios medžiagos cirkuliacijos ir cheminių reakcijų, Jupiterio atmosferoje vyrauja įvairiaspalviai – melsvi, rusvi, rausvi, pilki – kelių šimtų metrų per sekundę greičiu genami debesys, kurie susisluoksniuoja tarytum šventinis pyragas.

Antra, puikiai įžiūrimi keturi pagrindiniai palydovai: arčiausiai Jupiterio skriejanti Ija, šiek tiek toliau – Europa ir toliausiai – Ganimedas bei Kalista – nemaži (visi, išskyrus Europą, didesni už Mėnulį, o Ganimedas savo dydžiu pralenkia net Merkurijų), įspūdingi ir savo bruožais skirtingi pasauliai.

Kovo mėnesį taip pat gerai matomas Marsas. Raudonoji planeta savąją kelionę dangumi pradeda apie 1 val. nakties, o į skliauto aukštumas užkopia apie 5 val. ryto. Žvaigždėto dangaus fone Marsas išsiskiria jam būdinga poryškia rausvai gelsva spalva, bylojančia apie specifinę paviršiaus cheminę charakteristiką.

Galiausiai apie 2 val. nakties į dangų iš rytų pusės ima kopti žiedų valdovas Saturnas – toks pat dujinis milžinas kaip ir Jupiteris. Tiesa, geriausiai matomas jis bus kiek vėliau – balandžio ir gegužės mėnesiais, nes kovą žieduotoji planeta kulminuoja jau prašvitus, o leidžiasi kone dieną – apie 11 val.

Tačiau jei ryšitės bluosto nesudėti visą naktį, ankstyvą rytą – 4 ar 5 val. – per nedidelį teleskopą tikrai išvysite žiedines įvairių kosminių šiukšlių, dulkių, ledo kristalėlių struktūras, juosiančias planetą.

Iškart po lygiadienio, naktį iš kovo 21 d. į 22-ąją – tikras desertas astronomijos mylėtojams ir šiaip romantikams – Mėnulio pilnatį nedideliu atstumu lydės Jupiteris. Tokie planetų pasimatymai nutinka dėsningai, bet ne per dažniausiai, tad nepraleiskite progos!

Mėnesio žvaigždynai ir ryškiausios žvaigždės

Kovą be matomų planetų dar galima stebėti keletą ryškesnių žvaigždžių bei pasigrožėti šiam metų laikui būdingais žvaigždynais (tikrai verta išbandyti patogią ir ne itin sudėtingą dangaus skliauto simuliatoriaus STELARIUM programėlę).

Jei į sutemų pasiglemžtą dangų pažvelgsime mėnesio viduryje, beveik tiesiai pietuose neaukštai virš horizonto Didžiojo Šuns (Canis Major) žvaigždyne išvysime ryškiausią žvaigždę melsvąjį Sirijų, pirmąją iš vakaro prietemoje sužimbančių žvaigždžių.

Tuo tarpu šiaurėje prie pat horizonto prisiglaudusiame Lyros (Lyra) žvaigždyne mirguliuoja melsvoji Vega, o tiesiai virš galvos – pačiame zenite – spindinčiame Vežėjo (Auriga) žvaigždyne žiba geltonoji Kapela… Beje, Vega ir Kapela geografinėje Lietuvos platumoje niekada nepasislepia už horizonto.

Tokios „amžinos“ žvaigždės, kaip ir iš naktinio skliauto visus metus nepranykstantys žvaigždynai, pavyzdžiui, Didieji (Ursa Major) ar Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor) mūsų protėviams buvo puikus navigacinis orientyras…

Prabėgus valandai kitai po vakaro sutemų, iš už šiaurės rytų horizonto išnyra ryškiausia šviesaus ir didelio Jaučiaganio (Bootes) žvaigždyno žvaigždė Arktūras.

Mitologinėje kultūroje Jaučiaganis tapatinamas su dangiškuoju kerdžiumi, ganančiu Didžiąją Lokę (Didieji Grįžulo Ratai) ir jos Mažąjį Lokiuką (Mažieji Grįžulo Ratai). „Arktūras“ graikiškai reiškia meškos „saugotoją“ ar „globėją“, o šio žodžio šaknis taip pat davė vardą Žemės poliarinėms kepurėms – Arktikai ir Antarktikai.

Arktūras yra viena šviesiausių žvaigždžių šiaurinio pusrutulio danguje. Ši oranžinė milžinė stebėtojams suteikia puikią galimybę žvilgtelėti, koks likimas tolimoje ateityje laukia mūsų Saulės.

Nors Arktūras yra 70 kartų šviesesnis bei 27 kartus didesnio skersmens negu Saulė, tačiau beveik tokios pat masės. Jo gelmėse vandenilio kuras jau išeikvotas, ir žvaigždė pavirto raudonąja milžine. Praeis ne vienas milijonas metų, kol, galiausiai, Arktūras išsipūs iki 100 Saulių dydžio ir taps pačia šviesiausia žvaigžde naktiniame danguje.

Žemiau Jaučiaganio ir šiek tiek į dešinę, t.y. beveik pietuose žėri kitas didelis žvaigždynas – Mergelė. Antikinėje Graikijoje šis žvaigždelių raštas simbolizavo, greičiausiai, derlingumo deivę Demetrą.

Šviesiausia žvaigždyno žvaigždė Spika – dvinarė melsvai balta milžinė – yra Mergelės rankoje laikomas javų pėdelis. Pagal Spikos ir Saulės tarpusavio padėtį Zodiako piešinyje garsusis lietuvių astronomas Martynas Počobutas 1803 metais nustatė apytikslį Denderų šventyklos Egipte pastatymo laiką.

Mergelė yra gerokai nutolusi nuo Paukščių Tako, ir balsvas jo švytėjimas mokslininkams netrukdo žvaigždyno srityje stebėti artimiausią didelį galaktikų telkinį, pavadintą Mergelės spiečiumi. Kai kurioms šių galaktikų pamatyti pakanka galingo žiūrono arba nedidelio teleskopo.

Antai milžiniška spiečiaus elipsinė galaktika M87 pro žiūronus matoma kaip taškelis, o pro nedidelius teleskopus – kaip beveik tobulas šviesos kamuolys.

Dar viena elipsinė tos pačios grupės galaktika M49 pro žiūronus yra vos įžiūrima, tačiau nesunkiai matoma pro nedidelius teleskopus. Iš viso Mergelės spiečiuje maždaug 3000 galaktikų, iš kurių šviesa iki mūsų keliauja daugiau kaip 50 milijonų metų...

Dar verta paminėti reiškinį, kuris, deja, Lietuvoje nebus matomas, tačiau čia, kaip ir likusiame pasaulyje, prikaustys visų astronomų dėmesį – kovo 9 d. vyks visiškas Saulės užtemimas.

Mėnulio, idealiai uždengusio Saulės diską, šešėlis slinks pro Sumatrą, Borneo ir neaprėpiamas Ramiojo vandenyno platybes – taip toli nuo žemės lopinėlio prie Baltijos jūros... (Būsimojo užtemimo matomumo kompiuterinę vizualizaciją galima pažiūrėti čia.

Komentarai (2)