Niujorko Bruklino rajone esanti Coney sala, vadinta „Amerikos žaidimų aikštele“, dvidešimtajame amžiuje buvo vieta, kur buvo galima pamatyti nuostabiausių ir keisčiausių dalykų: nykštukų, laukinių gyvūnų, barzdotą moterį.

Tačiau mažai kas žino, kad čia buvo išgelbėtos ir tūkstančių neišnešiotų kūdikių gyvybės, rašo „The Daily Mail“.

Kaip šokiruojančiai tai beskambėtų, gydytojas Martinas Couney, dar vadintas „inkubatoriniu gydytoju“, čia turėjo specialią patalpą, kurioje demonstravo realią kovą tarp gyvybės ir mirties. Ir tai, beje, buvo žmones bene labiausiai traukianti vieta.

Jis taip pat pakeitė Amerikos medicinos mokslo istoriją. Tuo metu neišnešioti kūdikiai buvo laikomi genetiškai prastesniais ir buvo paprasčiausiai paliekami mirti. Tačiau M. Couney viltį beprarandantiems tėvams pasiūlė novatorišką sprendimo būdą, kuris buvo brangus ir eksperimentinis. Tačiau jis sugalvojo neįprastą būdą padengti šias išlaidas.

40 metų nuo 1903 iki 1943 metų žydų ir vokiečių kilmės gydytojas turėjo inkubatorių patalpą, kuri Coney salos pramogų parke buvo vadinama „Visas pasaulis myli kūdikį“. Žmonės mokėjo po 25 centus, kad pasižiūrėtų į dėl savo gyvybės kovojančius neišnešiotus kūdikius.

Kaip žiauriai tai beskambėtų, būtent toks iškreiptas visuomenės susidomėjimas ir leido padengti didžiules kūdikių priežiūros išlaidas. 1903 metais išlaikyti vieną inkubatorių per dieną kainuodavo 15 JAV dolerių, kas dabar prilygtų 405-iems JAV doleriams.

Patys inkubatoriai tuomet buvo laikyti mokslo stebuklu. Kiekvienas jų buvo pagamintas iš plieno ir stiklo ir stovėjo ant kojelių. Šone buvęs vandens šildytuvas tiekdavo karštą vandenį į vamzdį po lovele, ant kurios miegojo kūdikis.

Termostatas reguliavo temperatūrą, o kitu vamzdžiu į inkubatorių iš lauko patekdavo oras, kuris buvo filtruojamas per antiseptiku suvilgyta vatą. O inkubatoriaus viršuje buvo į kaminą panašus įrenginys, kuris ištraukdavo orą iš inkubatoriaus.

Medicinos pasaulis smerkė M. Couney ir vadina beskoniu šoumenu. Tačiau jis pats sakė, kad nutrauktų šį kūdikių demonstravimą, jeigu būtų padorios medicininės alternatyvos.

Tuo metu dauguma amerikiečių gydytojų neišnešiotus kūdikius laikė „genetiškai prastesniais“. Tai reiškė, kad be medikų intervencijos dauguma neišnešiotų kūdikių mirdavo. Verta paminėti, kad M. Couney ne tik rūpinosi neišnešiotais kūdikiais, bet ir keliavo po šalį ir pasakojo apie savo darbą bei vardijo garsius žmones, kurie gimė anksčiau laiko, tačiau padarė didžių dalykų.

Tarp tokių žmonių jis minėjo Čarlzą Darviną, seras Izaoką Niutoną, Napoleoną, rašytojus Viktorą Hugo ir Marką Tveną. Nors M. Couney'io neišnešiotų kūdikių kambarys buvo „išsigimėlių šou“ pašonėje, jis juo profesionaliai rūpinosi.Jam dirbusios slaugės vilkėjo akinamai baltas uniformas, o pati patalpa buvo labai tvarkinga ir švari.

M. Couney taip pat aktyviai propagavo žindymą ir jeigu pagaudavo jam dirbančias žindyves rūkant ar vartojant alkoholį, jas iš karto atleisdavo. Per beveik pusę amžiaus trukusią savo karjerą M. Couney išgelbėjo beveik pusseptinto tūkstančio neišnešiotų kūdikių.

Vienu iš tų kūdikių buvo ir Beth Allen, kuri 1941 metais Brukline gimė trimis mėnesiais anksčiau laiko. Iš pradžių jos tėvai nenorėjo atiduoti savo dukters M. Couney, nors jų gydytojas jiems taip patarė, pats M. Couney atėjo pas juos į ligoninę ir įtikino juo pasitikėti.

Moteris pasakojo, kad galiausiai jos tėvai sutiko atiduoti ją gydytojo globon. Vėliau jie kiekvienais metais lankydavo gydytoją per Tėvo dieną. O kai jis mirė 1950 merais, jie dalyvavo ir jo laidotuvėse. „Be M. Couney nebūtų ir manęs“, – sakė B. Allen.

Komentarai ()