Tai buvo stulbinanti mokslinė išvada: vaikai, kurie valgo saldainius, paprastai sveria mažiau, negu jų nevalgantieji.

Tai, kaip ta išvada buvo padaryta, nustebino mažiau. Paaiškėjo, kad tyrimą finansavo prekybos asociacija, atstovaujanti šokoladinių batonėlių „Butterfingers“, šokolado „Hershey“ ir kramtomųjų saldainių „Skittles“ gamintojams. Asociacija naudojo šias išvadas ir reklamai, nors vienai iš tyrimo autorių tai, regis, ne itin rūpėjo.

„Tikimės, jie iš to galės ką nors išpešti – tyrimas neįtikinamas ir aiškiai perkrautas nereikalingomis detalėmis“, – 2011 metų pradžioje savo bendraautoriui nusiųstame laiške, prie kurio buvo prisegta straipsnio apie tyrimą santrauka, parašė viena Luizianos valstijos universiteto mitybos profesorė.

Vis dėlto tyrimas pasitarnavo saldainių pramonės interesams – ir tai nėra neįprasta, nustatė agentūra AP, išnagrinėjusi, kaip maisto gamintojai daro poveikį mąstymui apie sveiką mitybą.

Viena iš labiausiai pasiteisinančių pramonės taktikų – finansuoti mitybos mokslinius tyrimus. Tokiais tyrimais tikima dėl mokslininkų autoriteto, jie tampa mokslinės literatūros dalimi ir patenka į laikraščių antraštes.

Turi savo gynėjų

Maisto įmonės teigia, jog laikosi gairių, kad užtikrintų mokslinį vientisumą, ir aiškina, kad mokslininkai turi teisę skelbti bet ką, ką jie nustato. Daugelis mokslininkų pasaulyje taip pat laikosi nuomonės, kad pramonės finansavimas labai padeda skatinti mokslo pažangą, nes konkurencija dėl valstybinio finansavimo yra gerokai padidėjusi.

Taigi nenuostabu, kad įmonės yra linkusios mokėti už mokslinius tyrimus, kurie gali parodyti jų produktų naudą. Tačiau kritikai teigia, kad įmonės paprasčiausiai užgrobia mokslą rinkodaros tikslais ir kad jos iš mokslininkų išvadų atsirenka tik tas, kurios joms naudingos, arba tas išvadas naudoja akių dūmimui.

Kaip pavyzdį galima paminėti tyrimą „lieknesni vaikai valgė saldainius“. Jis buvo atliktas remiantis vyriausybine tyrimų, kuriuose žmonių prašoma prisiminti, ką jie valgė per paskutines 24 valandas, duomenų baze. Straipsnio skirsnyje apie tyrimo trūkumus saldainių tyrimo autoriai parašė, kad duomenys „gali neatspindėti įprasto maisto suvartojimo“, taigi „priežastinių ryšių negalima nustatyti“.

Tai saldainių asociacijos pranešime spaudai nebuvo paminėta. Tačiau jame buvo paskelbta: „naujasis tyrimas rodo, kad saldainius valgantys vaikai ir paaugliai turi mažesnį antsvorį arba yra mažiau nutukę“.

O portale cbsnews.com pasirodė tokia antraštė: „Ar saldainiai padeda vaikams nepriaugti svorio?“ Carol O‘Neil, Luizianos valstijos universiteto profesorė – ta, kuri parašė, kad „tyrimas neįtikinamas ir aiškiai perkrautas nereikalingomis detalėmis“, agentūrai AP per universiteto atstovą pareiškė, kad duomenys gali būti „tinkami skelbti“, net jei yra neįtikinami.

Po savaitės per interviu telefonu ji pareiškė neprisimenanti, kodėl buvo tai parašiusi, tačiau pripažino, jog tai buvo nuoroda į santrauką, kurią nusiuntė bendraautoriui, kad šis pareikštų savo pastabas. Visgi profesorė pareiškė mananti, kad visas tyrimas buvo „patikimas“.

Dosnios pramonės investicijos į mitybos mokslą iš dalies atspindi iššūkius, su kuriais susiduriama šioje srityje. Kaip rodo gausybė prieštaringų tyrimų išvadų, nustatyti konkretaus maisto produkto poveikį asmens sveikatai gali būti sudėtinga.

Prekiautojai nepraleido progos pasinaudoti šiuo dviprasmiškumu ir painiava. Nuo 2009 metų straipsnio apie saldainius autoriai parašė daugiau kaip dvidešimt įvairių straipsnių, kuriuos finansavo verslas, įskaitant „Kellogg“ ir jautienos, pieno bei vaisių sulčių gamintojų asociacijos. Du iš jų yra profesoriai: C.O‘Neil iš Luizianos valstijos universiteto ir Theresa Nicklas iš Beiloro medicinos koledžo.

Trečiasis yra Victoras Fulgonis, buvęs „Kellogg“ vadovaujantis darbuotojas, o dabar – konsultantas, kurio svetainėje skelbiama, kad jis padeda įmonėms parengti „veiksmingus, mokslu pagrįstus teiginius apie savo produktus“.

Jų tyrimuose padarytos išvados nuolat buvo palankios finansuotojams arba, kaip jie juos vadina, „klientams“. Per interviu telefonu V. Fulgonis pareiškė, kad pramonės finansuojamų tyrimų rezultatai palankūs būna dėl to, kad įmonės investuoja į projektus, kurių „sėkmės tikimybė yra didžiausia“. Anot jo, šališkumas ar spaudimas dėl rezultatų atsiranda dėl bet kokios rūšies finansavimo.

„Klausimus, kuriuos man užduodate, turėtumėte užduoti ir nacionalinių sveikatos institutų mokslininkams“, – pareiškė V.Fulgonis. Tiesa, pramonės finansuojami tyrimai mokslinių tyrimų pasaulyje neturi monopolio.

Visgi Marion Nestle, Niujorko universiteto mitybos profesorė (ir ji niekaip nėra susijusi su maisto įmone „Nestle“), teigia, kad pramonės finansuojami tyrimai, priešingai negu kiti moksliniai tyrimai, „yra skirti ir atliekami tam, kad būtų naudojami prekybos tikslais. Hipotezės yra padiktuotos rinkos.“

Per pastaruosius metus M.Nestle peržiūrėjo 168 pramonės finansuotus tyrimus ir 156 iš jų rezultatai buvo palankūs rėmėjams. Anot jos, konkurencingoje maisto pramonėje mitybinių privalumų akcentavimas tapo itin svarbia rinkodaros priemone.

„Pardavimus išjudina vienintelis dalykas – teiginiai apie sveikumą“, – sako ji.

Mokslininkai ir pinigai

Dokumentai rodo, kaip finansiniai interesai gali motyvuoti mokslininkus. 2010 metais T.Nicklas elektroniniame laiške parašė, jog nusprendė nedalyvauti maisto produktų gamintojos „General Mills“ organizuojamame maisto ekspertų susitikime, nes nenori „rizikuoti“ pasiūlymu, kurį jų mokslinė grupė planavo pateikti „Kellogg“. Be to, vykdant vieną projektą, V.Fulgonis patarė C.O‘Neil į tyrimo ataskaitą neįtraukti tam tikrų duomenų.

„Siūlau pirmiausia sutelkti dėmesį į šiuos duomenis ir prieš atliekant daugiau analizių išspausti iš „Kellogg“ daugiau pinigų“, – parašė jis.

Straipsnio apie saldainius valgančius vaikus pastabose nurodyta, kad finansavimo teikėjai niekaip nedalyvavo „rengiant šį tyrimą, atliekant analizę ar rengiant šią ataskaitą“. Tačiau iš elektroninių laiškų, kuriuos agentūrai AP pavyko gauti iš Luizianos valstijos universiteto, matyti, kad nacionalinė konditerių asociacija (NCA) pateikė nemažai pasiūlymų.

„Pamatysi – paėmiau daugumą, bet ne visas jų pastabas, – taip rašoma viename V.Fulgonio laiške C.O‘Neil apie šį tyrimą. – Galiausiai įveikiau NCA pastabas. Siunčiu tekstą, kurį pabandžiau suredaguoti pagal jų atsiliepimus“, – parašė jis apie panašų straipsnį apie saldainių vartojimą tarp suaugusiųjų.

Laikas, kada skelbti savo tyrimų rezultatus, taip pat buvo kruopščiai parenkamas. 2011 metų birželį saldainių asociacijos atstovė C.O‘Neil elektroniniu paštu nusiuntė kritišką straipsnį apie vieną profesorių, turėjusį ryšių su pramone.

„Norėčiau įvertinti šios istorijos pasekmes ir kuriam laikui atidėti straipsnio apie mūsų tyrimą paskelbimą. Nenoriu, kad atsidurtum siautėjančios žiniasklaidos taikinyje“, – parašė saldainių asociacijai atstovavusios agentūros „FoodMinds“ atstovė Laura Muma.

V.Fulgonis sako, jog jų grupė siunčia rankraščius klientams, kad jie patikrintų, ar nėra klaidų ar praleidimų. „Juos labiau naudojame kaip dar vieną porą akių, kad galėtume būti tikri, jog nieko nepamiršome“, – aiškina jis.

C.O‘Neil teigia, kad, jos nuomone, yra svarbu tirti maisto produktus, tokius kaip riešutai ar pienas, kad būtų galima nustatyti, ar žmogus gali juos vartoti. Ji taip pat pažymi, kad gauti valstybinį finansavimą tokiems tyrimams yra sudėtinga. Jos teigimu, didžiąją dalį jų projektams skiriamo finansavimo gauna V.Fulgonio konsultacijų įmonė „Nutrition Impact“, o jai tėra atlyginamos patirtos išlaidos, pavyzdžiui, kelionėms, bet nemokama jokio užmokesčio.

C.O‘Neil taip pat pažymi, kad, būdama mokslininkė, turi skelbti straipsnius. Beiloro medicinos koledžo atstovė Lori Williams tvirtina, kad „visas mokslinių tyrimų finansavimas eina per koledžą“. Ji pareiškė, kad koledžas iš saldainių asociacijos ar „Nutrition Impact“ negavo jokio mokėjimo už straipsnį apie vaikus ir saldainius, kurio autorių sąraše minima T.Nicklas.

Tuo tarpu iš AP gautų dokumentų matyti, kad 2011 metais T.Nicklas įmonei „Nutrition Impact“ nusiuntė 11,5 tūkst. JAV dolerių sąskaitą už tris rankraščius, įskaitant 2,5 tūkst. JAV dolerių už „saldainius“.

Avižos ir standartai

Be tyrimų, kuriuose analizuojami duomenys, įmonės moka ir už klinikinius tyrimus, kuriuose vertinamas maisto produktų poveikis žmonėms. „PepsiCo“ yra finansavusi ir padėjusi atlikti tyrimus, kurie parodė avižų naudą sveikatai – kaip tik tuo metu, kai jos „Quaker“ imperija pradėjo gaminti avižinius skanėstus, įskaitant vadinamuosius pusryčių sausainius.

2011 metais įmonė ištyrė hipotezę, kad jos „Quaker“ avižinė košė ir sausi pusryčiai yra labiau sotinantys negu konkurento „General Mills“ gaminami sausi pusryčiai „Honey Nut Cheerios“. Tyrime dalyvavo 48 žmonės ir buvo nustatyta, kad avižinė košė yra sotesnė. Tačiau sausų pusryčių rezultatai buvo nevienareikšmiai.

„Labai gaila, kad sausų pusryčių rezultatai buvo prastesni, negu mes tikėjomės, bet mes sugebėjome patvirtinti jūsų hipotezę dėl avižinės košės“, – parašė įmonei Luizianos valstijos universiteto Peningtono biomedicininių tyrimų centro medicinos direktorius Frankas Greenway.

„PepsiCo“ nusprendė paskelbti tik avižinės košės tyrimo rezultatus. Savo pranešimuose įmonė ir Luizianos valstijos universiteto mokslininkai pareiškė, kad kita tyrimo rezultatų dalis buvo nepakankamai reikšminga, kad ją būtų verta skelbti.

Tačiau su tuo sutinka ne visi. Daugelis mokslininkų mano, kad dėl dalies rezultatų nuslėpimo yra iškraipoma visa mokslinė literatūra. Nacionaliniai sveikatos institutai savo klinikinių tyrimų registre aiškina, kad skelbiant visus rezultatus sumažėja vadinamasis publikavimo šališkumas ir sudaromos palankesnės sąlygos atlikti sistemingus įvertinimus.

„Tai yra mokslo dalis. Skelbti reikia tuos rezultatus, kuriuos gauni. Negalima skelbti tik tuos rezultatus, kuriuos nori“, – pareiškė už šį registrą atsakinga Deborah Zarin.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()