Šviesos greitis yra neginčijama fizikos konstanta. Jo pralenkti negali niekas, tačiau žaismingi mokslininkai nusprendė imituoti tokį neįtikėtiną scenarijų ir čia prasidėjo tikrosios linksmybės.

Tarptautinė mokslininkų komanda surengė eksperimentą, kurio metu sumodeliavo situaciją, kai yra sukuriamas virššviesinis (superluminalus) judėjimas. Žurnale „Science Advances“ paskelbtas darbas atskleidė, kad, jei šviesos šaltinis priartėja prie šviesos greičio maksimalios ribos, pradeda atrodyti, jog vaizdai juda atgaliniu laiku.

„Absoliučios šviesos greičio ribos egzistavimas natūraliai iškelia klausimą: kas nutiktų, jei mes šią ribą peržengtume?, – teigia studijos bendraautorius Mattero Clerici. – Šviesos šaltiniai gali judėti greičiau už šviesą, kai jų greitis nėra susijęs su fiziniu dalelių judėjimu. Turėdami tai mintyse mes sugalvojome būdą, kaip eksperimentiškai ištirti virššviesinį judėjimą“.

Tai atlikti nėra paprasta, todėl mokslininkai pasitelkė ir anksčiau atliktus tyrimus.  Vienas jų – prieš 100 metų Lord Rayleigh vykdytas darbas, kuriame aprašytas panašus eksperimentas su garso greičiu. Šis mokslininkas priėjo išvados, kad jei viršgarsinė srovė skleis labai intensyvias muzikos bangas, norint išgirsti dainą, reikia ją groti atbuline eiga.

„Jei šviesos šaltinis artėja link virššviesinio greičio, jo vaizdas laikinai apsiverčia ir atrodo lyg viskas vyksta atbuline tvarka - laiku atgal,“ – sako dr. M.Clerici.

Visa tai skamba, lyg mokslinė fantastika, tačiau tai yra visai realu ir čia nėra pažeidžiami jokie fizikos dėsniai. Iš esmės, komanda į ekraną pašvietė labai intensyviais lazerio impulsais. Kiekviename naujame taške, lazerio šviesa išsisklaido. Šis procesas buvo užfiksuotas didelės spartos vaizdo kamera, kuri gali fotografuoti įvykius net kelių trilijonų per sekundę greičiu.

Šis eksperimentas iš tiesų nieko greitesnio už šviesą nesukūrė. Tiesiog toks įvykių išsklaidymas į skirtingus taškus bei jų fiksavimas sukuria virššviesinio judėjimo imitaciją. Stebėdami tokią sklaidą, komanda pastebėjo tokį patį efektą, kurį buvo aprašęs Rayleigh.

Realus virššviesinis judėjimas nėra įmanomas dėl reliatyvumo. Jei dalelės turi masę, jos negali judėti šviesos greičiu – tam joms prireiktų begalinio energijos kiekio.

Komanda tiki, kad jų eksperimento rezultatai pasitarnaus ateityje tiriant virššviesinį judėjimą. Tokios ir panašios studijos gali praversti ir fizikoje, ir geologijos, ir mechanikos moksluose, kaip pagrindas siekiant suprasti įvairius geofizinius procesus ar skirtingų paviršių poveikio grėsmes.

Komentarai (12)