Mokslo bendruomenėje kilo dar vienas skandalas dėl cukrų ginančio straipsnio

Maždaug nuo XX amžiaus vidurio dietologai rekomendavo vengti riebaus maisto – būtent sotieji riebalai visiems atrodė didžiausi žmogaus sveikatos griovėjai. Tačiau po keleto dešimtmečių nutukimo problema taip nebuvo išspręsta, atvirkščiai, – nuo jo kenčia vis daugiau žmonių. Tada mokslininkai aptiko, kad kalti visai ne riebalai, o angliavandeniai, tai yra, cukrus.

Per tą laiką, kol žmonių dėmesys buvo sutelktas į riebalus, cukraus pramonė suklestėjo visu gražumu ir „pasodino“ ant savo produkcijos visą žmoniją. Šokoladiniai batonėliai, gazuoti gėrimai, saldainiai, kukurūzų dribsniai pusryčiams ir kiti įprasti mums saldumynai staiga pasirodė esantys ne tiesiog kenksmingi, o vos ne mirtini (žinoma, priklauso nuo vartojimo masto). Kai kurios šalys iš peties imasi riboti pridėto cukraus naudojimą: įveda mokesčius saldžiųjų gėrimų vartotojams, šalina juos iš mokyklinio raciono, platina cukraus kasdienio naudojimo apribojimo rekomendacijas.

Visa tai skaudžiai atsiliepia cukraus pramonei, ir be abejo, ji tuo nesidžiaugia. Per pastaruosius 20 metų saldžių gėrimų naudojimas tarp amerikiečių sumažėjo ketvirtadaliu ir nusileido iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio lygio (nors vartojimas vis vien laikomas intensyviu). Cukraus lobistai ne kartą kaltinti cukraus žalą nagrinėjančių mokslinių tyrimų užsakymu ir įtakos darymu jų rezultatams. Naujausias toks skandalas kilo šią savaitę, kai gruodžio 19 dieną Annals of Internal Medicine žurnale buvo publikuotas mokslinis straipsnis „The Scientific Basis of Guideline Recommendations on Sugar Intake: A Systematic Review“ („Mokslinis cukraus vartojimo rekomendacijų pagrindas: sisteminė apžvalga“).

Straipsnyje tvirtinama, kad dabartinės medikų teikiamos cukraus vartojimo rekomendacijos moksliškai nepagrįstos. Savo tyrimo tikslą straipsnio autoriai įvardino kaip rekomendacijų, metodologijų ir įrodymų, kuriais šios rekomendacijos remiasi, „sisteminį peržiūrėjimą“. Straipsnio autoriai ištyrė devynias rekomendacijas, publikuotas nuo 1995 iki 2016 metų, tarp kurių ir išleistas Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO). Tačiau bendruomenė labai greitai pastebėjo, kad publikacijos autorių tyrimą užsakė International Life Sciences Institute, gaunantis paramą iš tokių kompanijų, kaip Mars, Coca-Cola, PepsiCo, Starbucks Coffee Company (kurių kavinės ne kartą kaltintos didesniu cukraus kiekiu parduodamoje kavoje), Dr Pepper, Snapple Group ir Monsanto. O viena iš straipsnio autorių – Joanne Slavin – yra kompanijos Tate & Lyle, gaminančios kukurūzų sirupą mokslinių konsultacijų tarybos narė. Mokslininkų adresu kaip mat pasipylė kaltinimai šališkumu.

Bradley C. Johnston, tyrimui vadovavęs Toronto universiteto klinikinės epidemiologijos profesorius, New York Times sakė tikėjęsis kritikos, nors ir vylėsi, kad žmonės visų pirma atkreips dėmesį į pagrindinę publikacijos ir tyrimo temą intensiją – kad rekomendacijas reikia vertinti atidžiau, o tiesioginių siūlymo padidinti cukraus dienos normą straipsnyje nėra. Komentare leidiniui Johnstonas netgi paragino nenaudoti jo straipsnio kaip gausesnio cukraus turinčių produktų vartojimo pateisinimo. Tačiau visuomenės sveikata užsiimantys mokslininkai, mano, kad ši publikacija – akivaizdus cukraus pramonės interesų lobizmo pavyzdys. Marion Nestle, knygos „Soda Politics“ autorė, Niujorko universiteto maitinimosi, maisto produktų ir visuomenės sveikatos tyrimų srities profesorė, pareiškė, jog tai gėdingas straipsnis, kurį prastūmė cukraus pramonė, siekdama mesti abejonių šešėlį ant mokslo pasiekimų.

Beje, tai būtų toli gražu ne pirmas panašus atvejis. Pirmąjį mokslininką, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atvirai prabilusį, kad dėmesį reikia kreipti ne į riebalus, o į cukrų, britų dietologą Johną Yudkiną, kolegos išjuokė, ir nuo to laiko iki gan neseno meto jo žygdarbio niekas nesiryžo pakartoti. Neseniai paaiškėjo, kad tada, septintajame dešimtmetyje, kurie įrodydavo, kad būtent riebalai yra širdies ligų priežastis, mokėdavo „cukraus pramonės“ atstovai. Šį klausimą nuodugniai tirianti Nestle, išsiaiškino, kad vien 2015 metais už maisto pramonės lėšas buvo atlikti 168 moksliniai tyrimai, iš kurių 156-uose ji aptiko neobjektyvius rezultatus.

Straipsnis, kuriame tvirtinama, kad saldainius valgantys vaikai sveria mažiau, apmokėjo prekybos asociacija

Įdomu, kad tame pačiame šį skandalingąjį tyrimą publikavusiame žurnale 2016-ųjų metų lapkritį paskelbtas Kalifornijos universiteto mokslininkų straipsnis, kuriame jie nagrinėjo klausimą, kaip dažnai naujausiuose darbuose apie cukrų galima rasti maisto pramonės užsakovų pėdsaką. Mokslininkai patikrino 60 tyrimų apie saldžiųjų gėrimų įtaką nutukimo išsivystymui, publikuotų 2001 – 2016 metais anglų kalba (tarp jų ir klinikinių bandymų metaanalizės). Paaiškėjo, kad saldžių gėrimų gamintojų kompanijų remti tyrimai rečiau pripažindavo šios produkcijos žalingą poveikį vartotojų sveikatai. 26 iš 26-ių tyrimų, kuriuose tokio ryšio nerasta, finansavo cukraus pramonės atstovai. 34 tyrimuose šis ryšys visi buvo aptiktas, tačiau tik vienas iš jų buvo atliekamas už saldumynų gamintojų lėšas.

Dar anksčiau – šių metų liepą – agentūra Associated Press paskelbė žurnalistinį tyrimą, kuris rodo, kad 2011 metų straipsnį moksliniame recenzuojamajame žurnale Food & Nutrition Research, kuriame tvirtinama, kad saldainius valgantys vaikai sveria mažiau, apmokėjo prekybos asociacija, atstovaujanti šokoladinių batonėlių Butterfingers gamintojus, Hershey ir Skittles. AP gavo vienos iš straipsnio autorių susirašinėjimą, rašiusios kolegai, kad tikisi, jog iš šio darbo „pavyks ką nors sukurpti, nes jis silpnas ir akivaizdžiai išpūstas“.

Iš kitų AP nagrinėtų susirašinėjimų paaiškėjo, kad šio straipsnio autoriai už maisto pramonės atstovų lėšas parašė dešimtis kitų darbų (jų tematika vien cukrumi neapsiriboja). Vienas iš jų yra buvęs sausų (ir, žinoma, saldžių) pusryčių gamybos kompanijos Kellogg vadybininkas, dabar – pirmasis viceprezidentas konsultavimo kompanijos Nutrition Impact, kuri už straipsnį apie saldainius sumokėjo $2500 mažiausiai vienam jo autoriui.

Viena iš tyrimo autorių rašė kolegai, kad jų darbas „labai silpnas ir akivaizdžiai išpūstas“

Vienas iš ryškių cukraus pramonės interesų lobizmo pavyzdžių – kompanijos Coca-Cola politika. 2003 metais viena iš stambiausių Amerikos odontologijos organizacijų AAPD gavo iš jos $1 mln grantą, ir po to jos gydytojų pasisakymai apie saldžius gazuotus gėrimus tapo daug aptakesni ir kad ėduonies išsivystymas nebūtinai tiesiogiai susijęs su šių produktų vartojimu. Kita nekomercinė organizacija – Global Energy Balance Network, – sukurta, palaikant Coca-Cola, teigia, kad amerikiečiai, užuot sportavę, dėl problemų su sveikata perdėtai kaltina maisto produktus. Nuo 2008-ųjų metų šios organizacijos vyr. moksliniai bendradarbiai iš saldžiųjų gėrimų gamintojų savo projektams gavo iki $4 mln.

Coca-Cola stengiasi paveikti visuomenės nuomonę ir mažesniu lygiu, kas ne menkiau efektyvu. Šių metų pavasarį AP pasakojo, kaip Coca-Cola dirba su dietologais ir kūno rengybos (fitneso) specialistais. Šie savo ruožtu propaguoja idėją, kad garsusis gėrimas – puikus užkandis.

Kaip rodo naujausias Annals of Internal Medicine publikacijos atvejis, sveikatos apsaugos klausimais užsiimantys mokslininkai itin priešiškai nusistatę prieš tuos, kas nekeikia cukraus. Sunku neigti pernelyg gausaus jo naudojimo pražūtingą poveikį organizmui. Beje, pagrindinėje straipsnio tezė, kad periodiškai verta peržiūrėti nustatytas normas, turi racijos. To nedarant, kyla pavojus pakartoti dietologų ir mokslininkų klaidą, kai jie dešimtmečius, nekreipdami dėmesio į cukrų, keikė riebalus.

A. Zyrianova
Republic redaktorė
republic.ru

Komentarai ()