Akių kontaktas – itin subtilus dalykus. Pernelyg intensyvus – ir atrodysite šiurpiai. Vengsite jo – ir atrodysite, kad kažką slepiate. Todėl ir būna, kad pokalbius akis į akį lydi tylūs strategavimai mintyse – ar jau nukreipti akis? Ar vis dar žiūrėti? Tyrimai dar labiau apsunkina nerimą dėl to, kas tai yra priimtinas akių kontaktas.

„Cognition“ žurnale paskelbtas tyrimas atskleidė įdomų akių kontakto aspektą. Pasirodo, tą akimirką, kai nutraukiate akių kontaktą, jūsų smegenys staiga tampa labai afektyvios.

Nustatyta, kad akių kontaktas „užgrobia“ smegenis – palaikant jį, žmogui sunkiau sukaupti dėmesį net ir tokiems paprastiems dalykams kaip kalbėjimas. Tyrimo autoriai Shogo Kajimura ir Michio Naumra iš Kioto universiteto Japonijoje tyrė 26 žmones.

Jiems reikėjo atlikti žodžių porų užduotį – sujungti veiksmažodžius ir daiktavardžius, kurie tarpusavyje siejasi (pavyzdžiui, „vanduo“ ir „virti“ ar „taškytis“). Tuo pat metu jiems buvo nurodyta ekrane priešais žiūrėti į realistiškai atrodantį žmogaus veidą.

Kai kuriais atvejais to veido akys žiūrėdavo tiesiai, sudarant akių kontakto įspūdį. Kitais atvejais akys žiūrėdavo į šalį. Tyrėjai užduoties sunkumą varijavo – kai kurios žodžių poros buvo lengvai susiejamos, kitų ryšys nebuvo toks akivaizdus.

Kai kurie daiktavardžiai taip pat buvo aiškiai galimi susieti su vienu veiksmažodžiu, kitiems į porą tiko daugiau veiksmažodžių. Pavyzdžiui, „pienas“ buvo lengvai susiejamas, be to, jis labiau nei su bet kokiu kitu veiksmažodžiu siejasi su vienu žodžiu – „gerti“.

Kitoje spektro pusėje – žodis „sąrašas“, kuriam tiko daug žodžių, nes sąrašą galima sudaryti, surašyti, patikrinti, išbraukyti. Nė vienas iš variantų neišsiskyrė kaip aiškus nugalėtojas. Kai tyrimo autoriai pradėjo analizuoti dalyvių pasirodymą, jie atrado, kad žmonėms reikėjo daugiau laiko užduočiai atlikti, kai jie palaikydavo akių kontaktą.

Tačiau tik tuomet, kai žodžiai būdavo ne taip akivaizdžiai susiję tarpusavyje ir daiktavardžiams į porą tiko įvairūs veiksmažodžiai.

Autorių teigimu, tai rodo, kad akių kontaktas tiesiogiai netrukdo protiniams procesams, susijusiems su veiksmažodžių generavimu. Jeigu taip būtų, tuomet užduoties atlikimo laikas būtų ilgesnis palaikant akių kontaktą ir atliekant tiek lengvus, tiek sudėtingus užduoties variantus.

Tačiau rezultatai rodo, kad akių kontaktas išsiurbia pažinimui reikalingus išteklius – tuos, kurių mums reikia, kai kitas tuo pat metu atliekamas veiksmas – pavyzdžiui, kalbėjimas, – tampa pernelyg sudėtingas.

Todėl kuo sudėtingesnę istoriją pasakojate (ar kuo įmantresnį pasiteisinimą sukate), tuo didesnė tikimybė, kad jums reikės nutraukti akių kontaktą. Tad štai pamoka – geriau vis nukreipti žvilgsnį. Gal atrodysite šiek tiek abejotinas, bet bent jau neklupinėsite su žodžiais.

Komentarai ()