2011 metų pradžioje, atsijojusi daugumą elektroninių laiškų, neurobiologų komanda nuodugniai ištirti pakvietė 22 žmones.

2012 metų gegužę publikuotas antrasis istorijoje mokslo darbas apie išskirtinę autobiografinę atmintį, kuriame aprašyti 11 pacientų atvejai. Nuo J.McGaugh pažinties su Jill praėjo daugiau nei 12 metų, tačiau per visą šį laiką tyrėjams šios būsenos supratimas iš esmė netapo aiškesnis. 

Nors darbe kai kurie apibendrinimai pateikiami. Tarkime, senus savo biografijos įvykius hipertimetikai atsimena daug efektyviau už vidurkį: jie neklysdavo 87 proc. atvejų – tik reikia prisiminti, kad tai epizodai, kuriuos tyrėjai galėjo patikrinti; daugumos asmeninių atsiminimų atveju to atlikti neįmanoma. 

Visi tiriamieji turėjo sistemas, padedančias rūšiuoti ir geriau prisiminti informaciją; visiems patiko rutulioti atsiminimus galvoje ir atlikti savo užduotis – tarkime, atsiminti visas spalio ketvirtąsias arba geriausius visų birželių šeštadienius, arba visas 2002 m. dienas iš eilės. 

Daugumai išskirtinę atmintį turinčių pacientų būdingas obsesinis elgesys. Kai kas kolekcionavo žaisliukus arba audiokasetes, kai kas banknotus laikė piniginėje surikiuotus griežtai pagal serijos numerius abėcėlės tvarka (serijiniai JAV valiutos kupiūrų numeriai sudaryti iš vienos raidės, aštuonių skaitmenų ir dar vienos raidės); B.Petrella, grįžęs iš parduotuvės, visus pirkinius nuvalydavo antibakterinėmis servetėlėmis. Kuo geresnė buvo atmintis, tuo ryškiau pacientams pasireikšdavo obsesinis elgesys.

Jų smegenys niekuo nesiskiria nuo eilinių žmonių

Savaime suprantama, neurobiologai skenavo savo pacientų smegenis. Skenavimas parodė struktūrinius pokyčius su autobiografine atmintimi susijusiose smegenų srityse: pavyzdžiui, parahipokampo vingio (šią sritį kai kurie tyrėjai sieja su emocinių atsiminimų saugojimu) ir uodeguotojo branduolio (laidinė sistema tarp kaktinės ir smilkininės smegenų žievės, kuri galbūti dalyvauja informacijos perdavimo ir epizodinės atminties procesuose) padidėjimą.

Tačiau nė vienas radinys nepaaiškino šių žmonių atminties ypatybių. Netgi aptikti struktūriniai smegenų pokyčiai nieko neįrodo – jie galėjo būti pacientų atminties naudojimo pasekmė, o ne priežastis.

Įdomu, kad nepaisant didžiulio autobiografinės atminties kiekio, kurią galvoje laiko hipertimetikai, daugeliu atžvilgių jų atmintis panaši į vidutinę. Jų atsiminimai irgi iškraipomi: redaguojami ir daromos prielaidos – tai neišvengiamai vyksta, kai praeitį atsimena bet kuris vidutinis žmogus. 

2013 metais atliktas eksperimentas su ypatingą ir įprastą atmintį turinčiais žmonėmis parodė, kad hipertimetikai nė kiek ne rečiau nei kiti painioja sąraše pamatytus žodžius ir tvirtina, kad matė „United Airlines“ 93-iojo reiso sudužimo 2001 metų rugsėjo 11-ąją kadrus (šis vienintelis lėktuvas nepasiekė teroristų numatyto taikinio), nors jie neegzistuoja.

Be to, tyrėjai išsiaiškino, kad išskirtinę autobiografinę atmintį turintys žmonės nenaudoja kokio nors ypatingo faktų įsiminimo būdo. Šis jų mechanizmas toks pat kaip ir eilinio žmogaus, tiesiog geriau funkcionuojantis. Svarbiausia, kas juos išskiria, yra kažkur tarp atsiminimų kodavimo ir jų išgavimo – kažkur ilgalaikės atminties konsolidavimo srityje.

Savo gebėjimus moteris vadina našta

Visa tai išties labai įdomu, tačiau 15 metų trukusio žmonių, turinčių hipertimeziją, tyrimo rezultatai ne itin įspūdingi. Nepaisant tyrėjų vilčių, kol kas nepriartėta prie geresnio didelės, svarbios ir įdomios mūsų smegenų savybės – atminties sistemos – supratimo. Dėl to galima kaltinti užburtą ratą, kuriame dažnai atsiduria naujų sričių tyrimai: kol neįrodoma, kad darbas turi potencialą, jis nefinansuojamas, o be finansavimo nėra išteklių įrodymams gauti. 

Mokslininkai iki šiol negali pasakyti, kas yra hipertimezija – įdomus fenomenas ar raktas, padėsiantis gauti atsakymus į daugelį klausimų apie žmogaus smegenis ir rasti gydymą nuo tokių ligų kaip, tarkime, Alzheimerio sindromas ir senatvinė demencija, nuo kurių pasaulyje kenčia 46 mln. žmonių. Ar žinios apie ypatingą autobiografinę atmintį turinčius žmones gali padėti pagerinti kitų žmonių gebėjimus?

Daugelis fenomenalią atmintį vadina dovana. Bijome pamiršti tai, ką norėtume atsiminti, – įvykius, veidus, šypsenas, pojūčius. Tačiau kyla klausimas: jei galėtume gauti begalinę atmintį, ar daugelis tokios dovanos norėtų? J.Price savo gebėjimus vadina našta. Jos galva – vieta, kurioje saugoma nesuskaitoma daugybė apgailestavimų dėl to, kas atlikta ir kas nepadaryta. Ji atsimena ne vien gera, bet ir bloga, prisimena visus epizodus, kai pasielgė neteisingai, išsigando, sutriko – visa tai, ką mes dažniausiai sėkmingai pamirštame ir gyvename toliau. 

Daugybė atmintyje per visus gyvenimo metus susikaupusių prisiminimų, atrodo, ją vargina, rašo „Guardian“. „Jaučiuosi kaustoma baimės: o kas, jei veltui praleisiu dar dešimt gyvenimo metų“, – prisipažįsta ji. Ši baimė persekioja ją nuo 2005-ųjų kovo 20-osios – dienos, kai mirė jos vyras: ji atsimena jo tuščias plačiai atmerktas akis po insulto, po kurio jis taip ir neatsigavo.

Ar daug kas norėtų niekada nepamiršti nei gerų, nei blogų nutikimų? „Atsimindami viską mes veikiausiai sergame kaip ir tie, kurie neatsimena nieko“, – sako J.McGaugh.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Vytautas Povilaitis

Komentarai ()