Įspūdinga Japonijos istorija: kaip galingiausioje Azijos valstybėje atsirado kamikadzės (1)
Beveik visi yra girdėję apie kamikadzes – japonų savižudžius pilotus, savo noru nukreipdavusius sprogmenų prifarširuotus naikintuvus į amerikiečių lėktuvnešius. Šių dienų aplinkybėmis suprasti tokio fanatiško ir radikalaus elgesio priežastis bei už to slypėjusią ideologiją yra svarbiau nei bet kada anksčiau – juk Vakarų pasaulis nuolat kenčia dėl radikaliojo islamo išpažinėjų mirtininkų atakų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kamikadzių fenomeno ištakos slypi Japonijos istorijoje. 1912 m. mirus imperatoriui Meidži prasidėjo naujas Japonijos istorijos laikotarpis – vadinamoji Taišo era, trukusi nuo 1912 iki 1926 m. (Japonija turi kiek kitokią amžių skaičiavimo sistemą – istorinius laikotarpius skirsto į eras, pavadintas imperatorių ar valdančiųjų karo vadų giminių vardais).
Imperatoriaus Meidži valdymo laikotarpiu (1868–1912 m.) Japonija labai sparčiai keitėsi. Prieš tai japonai ištisus amžius – nuo 1600 iki 1868 m. praleido visiškai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio. Su užsieniu prekiavo tik vienas nedidelis uostas.
Japonija norėjo tapti modernia valstybe, tad pasinaudojo Vokietijos biurokratinio modelio pavyzdžiu. Per gan trumpą laiką buvo pasiekta puikių rezultatų – šalis sustiprėjo, kitaip nei jos kaimynės, kurias visaip ujo Europos kolonijinės jėgos.
Japonija XX amžiaus pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, tapo faktiškai stipriausia jėga visame pietinės Azijos regione, o laivyno dydžiu pasaulyje nusileido tik Didžiajai Britanijai ir JAV. Tai buvo šiuolaikiška ir pažangi valstybė, kurios greitai auganti karinė galia privertė į ją rimtai žiūrėti netgi stipriausias pasaulio šalis.
Taip pat labai svarbu, kad nuo 1868 m. šintoizmas (japonų etninių tikėjimų tradicija) tapo valstybine religija. Anksčiau šinto tikėjimo nebuvo galima pavadinti bendra, organizuota religija. Nors ir buvo bendras, visai šaliai žinomas ir pažįstamas dievų panteonas, tačiau tai buvo veikiau liaudies tikėjimų, tūkstančių dievybių nesistemingas garbinimas.
Įvykus Meidži restauracijai visa reali valdžia atiteko imperatoriui (anksčiau valdė karo vadai, imperatoriaus valdžia buvo tik simbolinė). Japonijoje nuo VI amžiaus vidurio pagrindinė religija buvo budizmas, o filosofinė kryptis – Konfucijaus mokymas.
Šintoizmas puikiai tarnavo valdžios įtvirtinimo ir įteisinimo tikslams, vėliau – ir kraštutinio nacionalizmo pagrindimui: japonų etninis tikėjimas sako, kad japonų tauta kilusi iš dievų (kami), o pats imperatorius yra tiesioginis saulės deivės Amaterasu palikuonis, dievas žemėje. Beje, japonai oficialiai vis dar laikosi šios pozicijos, o imperatorių linija niekada nėra nutrūkusi nuo realiai veikiausiai neegzistavusio mitinio valdovo Džimu laikų.
Taišo eros metais Japonijoje pradėjo vyrauti imperialistinės ir nacionalistinės nuotaikos, vyko aktyvi propaganda – buvo skelbiama, kad japonų tauta yra pranašesnė už kitas ir kad tuo remiantis turėtų valdyti visą Pietų Azijos regioną. Šis procesas buvo labai panašus į nacistinės Vokietijos ideologijos plėtrą Trečiojo reicho laikotarpiu. Naciai taip pat teigė, kad yra viena tyra arijų rasė, kuriai skirta valdyti kitas, menkesnes tautas. Iš esmės panaši fašistinė doktrina ir leido šioms jėgoms tapti sąjungininkėmis. Naciai oficialiai laikė japonus Azijos arijais.
Iki Antrojo pasaulinio karo Japonija geopolitiškai įsitvirtino kaip neabejotinai stipriausia jėga regione ir, užgrobusi daugybę naujų teritorijų, siekė jas kolonizuoti (geriausi pavyzdžiai – Korėjos bei Mandžiūrijos, Kinijos teritorijų okupacija). Tuo laikotarpiu gimęs nacionalizmas buvo aiškinamas japonų tautos pranašumu, dažniausiai grindžiamu šintoizmo religinėmis doktrinomis.
Kartu su nacionalizmu prasidėjo ir spartus ginklavimasis, o šį papildė iš esmės šiek tiek pakeisto bušido (kario garbės kodekso) vertybių sistemos pritaikymas kariuomenėje. Visų pirma karo kultūra Japonijoje ir taip buvo labai stipri, nes šalies valdantysis elitas daugelį amžių buvo karių, samurajų elitas. Japonų mentalitetui būdingą supratimą apie pareigą valstybei ir imperatoriui buvo lengva paversti galinga ir praktiškai neginčijama ideologija – tuo ir buvo pasinaudota.
Tačiau Antrajam pasauliniam karui einant prie pabaigos, visiems, net ir patiems japonams, tapo aišku, kad šalis negali laimėti karo su JAV. Gresiančio pralaimėjimo aplinkybėmis atsirado visame pasaulyje žinomi lėktuvų pilotai savižudžiai – kamikadzės.
Kamikadzių kilmė ir prasmė
Tiesiogiai žodį kamikaze galima versti kaip „dieviškasis vėjas“ (kami – dievas, dievybė; kaze – vėjas). Žodis kamikaze rašomas dviem ženklais: 神, reiškiančiu dievą, dievybę, ir 風, kurio reikšmė „vėjas“. Ženklus galima perskaityti ir atsižvelgiant į kiniškus skiemenis, kurie užrašomi tais hieroglifais. Tokiu atveju užrašas skamba shinpū. Savižudžiai pilotai taip ir buvo oficialiai vadinami kariškių dokumentuose. O žiniasklaida ir visuomenė vartojo kamikadzių terminą.
Idėja taip pavadinti savižudžius lėktuvų pilotus kilo prisiminus senovės Japonijos istoriją.
1274 m. mongolams kilo mintis užkariauti salų valstybę Japoniją, tad jie subūrė didžiulį laivyną. Netikėtai kilus stipriai audrai didžioji dalis laivyno nugrimzdo į vandenyno dugną, tad galiausiai mongolams teko grįžti atgal nieko nepešus. Žinoma, mongolai buvo atkaklūs užkariautojai ir praėjus septyneriems metams, 1281-aisiais, vėl surinkę įspūdingą laivyną plaukė užimti prieš tai tik per atsitiktinumą išsigelbėjusios Japonijos. Ir vėl kilusi gamtos stichija nuskandino didelę dalį laivyno, ir pajėgų Japonijai užimti neužteko.
Dėl šių įvykių ir kilo kamikaze, „dieviškojo vėjo“, terminas, nes buvo tikima, kad šalį apsaugojo jos dievai, kami. O jauni japonai, bedaužantys savo lėktuvus į priešų karinius laivus, turėjo išgelbėti valstybę nuo neišvengiamo pralaimėjimo ir gėdos.
