Kaip jūsų ausiai skamba galimybė praktiškai už dyką pasistatyti pirtelę iš eglės, pušies ar beržo? Medžiagos nekainuotų, tik darbas, jei ręsti nemokate pats. Tiesa, yra nedidelė smulkmenėlė: mediena būtų naudotų pabėgių, įmirkytų vėžį sukeliančiomis medžiagomis. Bet, kaip rodo konkretūs atvejai, praktiški lietuviai dėl tokių smulkmenų nelinkę kvaršinti sau galvos.

Faktų, kad naudoti pabėgiai stebuklingu būdu prisitaiso kojas ir atbėga į Lietuvos gyventojų namų ūkius, toli ieškoti nereikia: pradėjus domėtis šia tema, imtos minėti netgi žinomų žmonių, pasigerinusių buitį geležinkelio atliekomis, pavardės.

Pirtelės, terasos, sodo takeliai ir baldai, pirkių slenksčiai – mūsiškių išmonė beribė, tad bet koks kitur nebenaudojamas daiktas randa pritaikymo būdą.

Tiesa, klausimas, kaip pabėgiai atsiduria žmonių namuose, tebėra mįslė tikrajai pabėgių savininkei – valstybės valdomai įmonei „Lietuvos geležinkeliai“.

„Kaip nutinka, kad pabėgiai atsiranda namų ūkiuose, reikėtų paklausti tų žmonių, kodėl jie taip padarė, – komentuodamas portalo delfi.lt klausimą telefonu sakė Mantas Dubauskas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas spaudai. – Neatmesčiau, kad galbūt kai kuriems žmonėms tiesiog trūksta informacijos apie tai, kad tie pabėgiai gali būti pavojingi sveikatai. Matyt, reikėtų daugiau informacijos sklaidos ir žmonėms paaiškinti, kuo jie rizikuoja.“

O rizikuoja jie susirgti vėžiu. Tam, kad kuo ilgiau tarnautų, skersai geležinkelio išdėstyti ir su bėgiais sutvirtinti mediniai pabėgiai istoriškai būdavo impregnuojami kreozotu arba skalūnų alyva. Skalūnų alyvą Europos Sąjungos (ES) direktyvos leidžia naudoti ir toliau, o štai kreozotas yra uždraustas kaip labai kenksmingas.

Vartotojams draudžiamas nuo 2003 m.

Bene šimtą metų pramonėje medienai prevenciškai apdoroti naudojamas kreozotas susirūpinimą dėl savo nuodingų savybių ėmė kelti tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Šią medžiagą sudaro šimtai cheminių junginių, įskaitant aplinkai labai kenksmingus biciklinius ir policiklinius aromatinius angliavandenilius, dėl kurių naudojimo, kaip įvardija Europos Komisija (EK), „kyla nepriimtina rizika ateities kartoms“.

Viename EK pranešimų spaudai nurodoma, kad geležinkelio bendrovės vis dar naudoja kreozotu apdorotus medinius pabėgius, ypač kaimo ir sunkiai pasiekiamose vietovėse. Taip pat plačiai paplitę kreozotu apdoroti mediniai elektros ir telekomunikacijų stulpai, žemės ūkio ir pramonės objektų tvoros.

Nenaudojant apsauginių medžiagų, išorinėje aplinkoje tokių konstrukcijų medis suirtų per 1–2 metus, o impregnuotas laiko iki 15 metų.

ES vartotojams naudoti kreozotą draudžiama jau nuo 2003 m., tačiau pramonei taikoma šiek tiek išimčių. Gyvavimo ciklo analizės rodo, kad tam tikrais atvejais tinkamo pakaitalo kreozotui nėra.

Valstybės narės gali leisti šią medžiagą teikti rinkai aiškiai apibrėžtoms reikmėms, kai nėra mažiau aplinkai kenksmingų alternatyvų. Nuo 2011 m. kreozoto naudojimui taikomi sugriežtinti reikalavimai, susiję su darbuotojų sauga apdorojant ir tvarkant medieną.

Atlikus kreozoto poveikio žmonių sveikatai ir rizikos aplinkai vertinimą, nustatyta, kad bet koks kreozoto kiekis turi kancerogeninį poveikį, todėl kai kreozotu apdorota mediena liečiasi su žeme arba vandeniu, šis chemikalas patenka į aplinką ir kelia gana didelę riziką.

Būna, kad per neapsižiūrėjimą ar nekompetenciją seni pabėgiai užkasami – taip yra nutikę ir Lietuvoje. Tada laukia dvigubas darbas ir dvigubos išlaidos, nes pabėgius reikia iškasti, iškelti ir utilizuoti, ir dar nežinia, kokia žala padaryta gamtai. Pasak kalbintų ekspertų, visa laimė, kad kreozotas, kaip ir kiti policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, labai prastai tirpsta vandenyje, todėl į gruntinius vandenis nepatenka, nes antraip kiltų didelis pavojus žmonių sveikatai.

„Kieno iniciatyva tie pabėgiai buvo užkasti, galima tik spėlioti: ar tai padarė tas, kas tiesė naujus bėgius, suvertė į krūvą ir užkasė, ar atsitiko kažkaip kitaip. Tačiau mes to negalime taip palikti ir žiūrėti į grėsmę gamtai pro pirštus“, – problemos neslepia „Lietuvos geležinkelių“ atstovas spaudai M. Dubauskas.

Pasak jo, įmonė, būdama socialiai atsakinga, sprendžia šį klausimą tiek, kiek leidžia turimi pajėgumai: prieš kelis mėnesius dalį užkastų pabėgių atkasė, o tinkamai sandėliuotus ruošiasi utilizuoti per vidaus sandorį su antrine įmone UAB „Geležinkelių aplinkosaugos centras“, kaip tai darė ir anksčiau.

Be to, skelbia naują atvirą konkursą pabėgiams utilizuoti ir tikisi, kad jame dalyvaus ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių įmonės, galimai pasiūlysiančios palankesnę kainą ir galimybę utilizuoti didesnį pabėgių kiekį.

Kauniečiai turi sprendimą

Deginti kreozotu apdorotus pabėgius – brangu ir sudėtinga, tai gali daryti tik specializuotos įmonės. Pabėgiuose esantys policikliniai aromatiniai angliavandeniliai paprastai deginami iki galo nesudega, todėl jiems utilizuoti reikalinga labai aukšta temperatūra, papildomai naudojant dujas.

Pabėgių pelenus, kuriuose lieka kenksmingų policiklinių aromatinių angliavandenilių likučių ir sunkiųjų metalų, būtina laidoti taip pat, kaip branduolines atliekas. „Lietuvos geležinkelių“ duomenimis, iš viso sandėliuojamų pabėgių, įskaitant ir tuos, kurie, kaip spėjama, guli užkasti, ir tuos, kurie dar nėra perdirbti, yra apie 9 tūkst. tonų.

Skaičiuojama, kad tokių kiekių deginti, o juo labiau vežti kitur galimai neapsimokėtų.

Kol finansiškai visiems priimtinos technologijos, kaip pašalinti pabėgių kenksmingumą, pasaulyje nėra, sudėję rankų nesėdi lietuvių mokslininkai. Prieš kelerius metus Europos socialinio fondo agentūrai paskelbus kvietimą teikti paraiškas aukšto lygio moksliniams tyrimams, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai kartu su Italijos Nacionaliniu tyrimų centru (CNR) pasiūlė pabėgių utilizavimo problemą spręsti netradiciškai – išnaudojant gamtos galias.

„Tradiciškai Lietuvoje ši problema būdavo sprendžiama dvejopai: arba pabėgius išsinešiodavo žmonės ir rentė iš jų pirteles ar kitus statinius, arba jie būdavo sandėliuojami lauke. Deginti jau nebeleido ES direktyvos, kadangi deginant tarša sklinda oru ir užteršia didelius plotus“, – aiškina tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys, chemikas analitikas prof. Audrius Sigitas Maruška.

Jo vadovaujami kauniečiai kartu su užsienio kolegomis sukūrė modelį, kaip pabėgių kenksmingumą sumažinti nežalojant gamtos ir žmonių sveikatos.

Italai ištyrė, kad apie 50–57 proc. pabėgiuose esančių teršalų galima tiesiog suskaidyti naudojant grybus, o lietuviai tam tinkamas grybų rūšis išaiškino, išbandė ir sukūrė pakopinės bioremediacijos procesą aprašantį modelį.

Pavaizdžiausias bioremediacijos pavyzdys būtų kasmet nukrentantys lapai, kurių po metų nelieka nė padujų, nes supūva veikiami grybų ir bakterijų veiklos. Pasak profesoriaus, grybai patys lapų ar medienos „nevalgo“, bet tam, kad susidarytų jiems tinkamos įsisavinti tirpios medžiagos, išleidžia į išorę užląstelinius fermentus, kurie veikia kaip skaidymo katalizatoriai.

Puikiai veikia grybų karas

Pastebėję, kad laikant pabėgius aikštelėse ilgesnį laiką, ant jų pradeda augti pelėsiniai grybai (ypač pajūryje, kur drėgniau), mokslininkai nustatė, kad dėl jų veiklos ir saulės spindulių poveikio pabėgių kenksmingumas sumažėja.

Vienas tokių grybų – gluosninė kreivabudė, kurios vaisiakūnis valgomas, o grybiena puikiai tinka remediacijai. Pasak prof. A. Maruškos, Lietuvos klimatas labai palankus tokiems baltojo puvinio grybams, nes jie nėra kenksmingi žmogui ir gerai skaido teršalus, išskiria daug fermentų.

„Mūsų projekto naujumas buvo tas, kad mes pasiūlėme skaidyti teršalus iki leistinų normų naudojant grybus: smulkinti pabėgius ir maišyti tą masę su grybų inokuliantu, paprastai tariant – tiesiog užkrėsti grybu. Ši technologija labai pigi, nes grybai auga ir kai šilčiau, ir kai šalčiau, svarbiausia, kad netrūktų drėgmės“, – populiariai dėsto mokslininkas.

Kad aplinkai kenkiantys pabėgiai sunyktų negrįžtinai, lietuviai sumanė taikyti dvipakopę technologiją. Pirmosios pakopos metu grybams iki leistinų normų sumažinus pabėgių kenksmingumą, antrojoje pakopoje pabėgiai susmulkinami, o gauta žaliava sumaišoma su kompostine žeme. Joje toliau auginami augalai, taip pat atliekantys kenksmingumo šalinimo funkciją: serenčiai, kai kurios paprastos pievų žolės.

VDU mokslininkai atrado ir būdą, kaip priversti grybus išskirti kuo daugiau kenksmingas medžiagas skaidančių fermentų. Tam reikia sukelti grybų karą, o moksliškai kalbant – sukurti grybų konsorciumą. Vienas grybas, kovodamas su kitu, išleidžia daugiau fermentų, taigi bioremediacijos procesas suintensyvėja.

Dabar kauniečiai jau turi sudarę grybų kolekciją, žino apie jų konsorciumus, yra nustatę, kokie augalai galėtų būti auginami pakelėse paskleidus tokį kompostą ir užbaigtų aplinkos valymo procesą – telieka metodą taikyti praktiškai.

„Kalbant apie bendradarbiavimą su Kauno VDU mokslininkais, šiuo metu vyksta bandomasis laikotarpis. Jeigu jo metu pasitvirtins, kad bioremediacija yra tinkamas būdas ir juo galima pašalinti didelio naudotų pabėgių kiekio kenksmingumą, žinoma, vystysime bendradarbiavimą šia kryptimi“, – patikino AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas spaudai M. Dubauskas.

Pirtelės virsta švitinimo kameromis

„Negalėčiau atsakyti, ar įmanoma situacija, kad pabėgiai, aptinkami namų ūkiuose, buvo pavogti ar tiesiog savavališkai išsinešti iš jų laikymo vietų geležinkelio demontavimo metu. Nesinorėtų apkaltinti žmonių, neva jie dėl to kalti ar pasiėmė tuos pabėgius neteisėtai. Tikrai negalėčiau taip teigti, nes neturiu duomenų“, – sugrįžus prie pabėgių naudojimo buityje temos, teigė M. Dubauskas.

Be abejo, iš kaltųjų ieškojimo maža naudos tiems, kas pabėgiais jau pasigerino buitį – jiems reikėtų aiškaus patarimo, kaip toliau elgtis. „Ką čia patarsi – neapdorotų pabėgių negalima naudoti nei statybai, nei ten, kur prie jų liečiasi žmogus.

Visų pirma reikia vengti nuogo kūno sąlyčio su naudotų pabėgių paviršiumi: nečiupinėti, nevaikščioti per juos basomis. Tačiau tinkamai išplovus ar pašalinus viršutinį sluoksnį, galimybė saugiai naudoti pabėgius namų ūkyje yra“, – galimus pavojus ir sprendimo būdus vardija prof. A. Maruška.

Pasak mokslininko, ten, kur vyrauja aukštos temperatūros, pavyzdžiui, kūrenama iš pabėgių pastatyta pirtelė, dedasi baisūs dalykai: lakios impregnavimo medžiagos dar smarkiau garuoja, ir žmogus švitinamas dideliais kiekiais kenksmingųjų medžiagų, smarkiai viršijančiais leistinas ribas. Dėl tokių didelių koncentracijų rizika susirgti vėžiu padidėja iki keliasdešimties kartų. „Tokių dalykų reikia vengti, šviesti žmones“, – pabrėžia pašnekovas.

Yra ir gerų žinių – maždaug per 15 metų pabėgiai tampa nekenksmingi dėl pačios gamtos poveikio: lietaus, šilumos ir ultravioletinių spindulių. „Tad jei pirtelė iš tokių pabėgių stovėjo ilgą laiką, jos paviršiuje, ypač viršutinėje dalyje, randamos ženkliai mažesnės policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracijos“, – remdamasis tyrimų metu surinktais duomenimis, teigia prof. A. Maruška.

Teršalų problemą keičia triukšmo problema

Technologijos keičiasi, ir medinius pabėgius geležinkeliuose vis dažniau keičia gelžbetoniniai. Tačiau ten, kur geležinkelio kelias išklotas mediniais pabėgiais, jį paprastai privalu eksploatuoti iki nebus nuspręsta pakeisti visos atkarpos. Dėl to, VDU mokslininkų skaičiavimais, kenksmingų pabėgių atliekų Lietuvoje veikiausiai turėsime dar apie 15 metų.

Kita vertus, tos šalys, kurių ekonominė situacija geresnė, pavyzdžiui, Austrija, savo sostinės Vienos stoties, centro ir gyvenamųjų kvartalų rajonuose medinius pabėgius naudoja specialiai – jais riedantys traukiniai kelia mažiau triukšmo. „Pakeitę medinius pabėgius gelžbetoniniais, išsprendžiame vieną ekologinę problemą, bet mainais gauname kitą – didelį bildesį“, – atkreipia dėmesį prof. A. Maruška.

Pasak profesoriaus, tos šalys, kurios leidžia sau toliau naudoti medinius pabėgius, juos perka jau nebe pušinius, o ąžuolinius. Ąžuolo medienos paprastai atsiveža iš Ukrainos, o mirko jau nebe kenksminguoju kreozotu, bet saugiomis medžiagomis.

Komentarai ()