Šiaurės Korėja stebina viso pasaulio ekspertus: algos pakilo nuo 250% iki 1200%, o bendra aplinka keičiasi tiesiog radikaliai  ()

Dėl Kim Jong-uno vykdomų reformų auga atlyginimai, atsirado rinka ir privačios įmonės


Visi šio ciklo įrašai

  • 2017-07-30 Šiaurės Korėja stebina viso pasaulio ekspertus: algos pakilo nuo 250% iki 1200%, o bendra aplinka keičiasi tiesiog radikaliai  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Prieš penkis metus į valdžią atėjęs Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas svarbiausiu tikslu paskelbė ekonominį augimą – drauge su branduolinio ginklo kūrimu. Ekspertai, buvę gyventojai ir šalies svečiai tvirtina, kad palaipsniui vyko rinkos reformos, dėl ko sparčiai augo privačios įmonės ir pragyvenimo lygis. Tai prieštarauja įsigalėjusiam įsitikinimui, kad Š. Korėja yra menkai išsivysčiusi šalis su žiauria komandinio administravimo sistema.

Kelias į rinką

„Šiaurės Korėja nuėjo nuo griežtai valstybės kontroliuojamos socialistinės ekonomikos iki ekonomikos, pradėjusios veikti, galima sakyti, rinkos principais, – sako Sokeel Park iš nekomercinės Liberty in North Korea organizacijos. – Gali būti, ji žengia du žingsnius į priekį ir vieną atgal. Bet, panašu, ilgalaikėje perspektyvoje šį procesą apsukti atgal ir grįžti prie valdomos valstybinės ekonomikos būtų itin sudėtinga“.

Dėl Pchenjano vykdomų balistinių raketų bandymų JAV stengiasi paveikti jį naujomis sankcijomis. Tačiau Šiaurės Korėjos ekonomikos atsigavimas Vašingtono užduotį apsunkina. Tiesa, patikimų duomenų apie ją nedaug, o vertinimai smarkiai skiriasi. Tarkime, Pietų Korėjos Centrinis bankas 2015 metais planuoja Šiaurės Korėjos BVP mažėjimą 1%, o štai Hyundai Research Institute – 9% augimą. Tačiau atidžiais stebintiems šią izoliuotą šalį, permainos akivaizdžios – joje išaugo užmokesčiai ir atsirado daugiau pasiturinčių žmonių. „Permainos Pchenjane akivaizdžios. Ten važinėja automobiliai, o miesto panorama pakito neatpažįstamai“, – sako buvęs JAV žvalgybos darbuotojas, pažymėdamas saulės skydelių ir kondicionierių gausėjimą.

Reformos, sukėlusios de facto privačių įmonių bumą, buvo realizuojamos neoficialiai ir valstybinėje žiniasklaidoje praktiškai nebuvo nušviečiamos. Kaip pažymi Pchenjane gyvenantis profesorius Andrejus Lankovas, Kim Jong-unas negalėjo leisti suabejoti ideologiniu tėvo ir senelio palikimu, kritikavusių laisvąją rinką. „Kim Jong-unas ryžosi atlikti tai, ko baiminosi jo tėvas. Jis įvedė svarbius rinkos ekonomikos elementus, – sako Lankovas. – Iš esmės, jis leido užsiimti verslu, tačiau tai nereiškia politikos liberalizavimo“.

Kinijos ir Vietnamo pavyzdžiu

Šiaurės Korėjos lyderis faktiškai pasirinko modelį, kurio pastaruosius kelis dešimtmečius laikėsi Kinija ir Vietnamas. Šios šalys ekonominio augimo siekė rinkos reformomis, tačiau griežtą politinę kontrolę išlaikė. Pasak analitikų, iš dalies Kim Jong-uno strategija – nedaryti to, kas galėtų pakenkti smulkiam privačiam verslui. Ekonomikai svarbių sričių vadovais paskiria reformų šalininkus. Pavyzdžiui, ministru pirmininku vėl padarė Pak Pong-ju, iš šio posto dėl požiūrio į ekonomiką atleisto 2007 metais. Kaip pažymi Korėjos nacionalinės vienybės institutas, rinkos aktyvumas vyksta „valstybės nubrėžtų ribų viduje“. Pasak Lankovo, dėl to „ženkliai išaugo gyvenimo lygis„ ir ekonominis aktyvumas, ką galima pastebėti iš didėjančio restoranų ir turgų skaičiaus.

Pastaraisiais metais smarkiai išaugo ir darbo užmokestis. Seule veikiančio Korėjos vystymosi instituto duomenimis, per pastaruosius 10 metų valstybiniame sektoriuje darbo užmokestis išaugo >250% iki maždaug $85 (daugiau nei 75 000 Šiaurės Korėjos vonų) per mėnesį. O neoficialūs uždarbiai „šone“, privačiame sektoriuje per tą laiką išaugo daugiau nei 1200%. Pietų Korėjos žvalgybos vadovo Lee Byung-ho vertinimu, 40% Šiaurės Korėjos gyventojų dabar dirba privačiose įmonėse.

Neoficialios įmonės paprastai kuriamos ministerijose, kur pasiturintys žmonės valdininkams duoda kyšius, kad gautų teisę steigti kompaniją, sako Danielis Tudoras, knygos North Korea Confidential bendraautorius. Paskui šie verslininkai valdininkams paprastai sumoka 30% pelno. „Šiaurės Korėjos ekonomika yra nelegali – arba neoficiali, – ekonomika, tvirtina Tudoras. – Šiaurės Korėjos eina iš feodalizmo į korupcinį kapitalizmą“.

Kim Jong-unas taip pat atliko ir plačias žemės ūkio bei pramonės reformas, suteikdamas šioms sritims daugiau savarankiškumo. „Svariausias mitas apie Šiaurės Korėją – kad ten viską reguliuoja valstybė, – sako Andray Abrahamian iš kompanijos Choson Exchange, kuri padeda Šiaurės Korėjos verslininkams, mokydama juos verslo pagrindų marketingo. – Kimo įvaizdis siejamas su ekonomika, ir šis retorinis ryšys siejasi su gyvenimo plataus vartojimo prekių kokybės augimu“.

Dažnai Šiaurės Korėjoje buvojęs Abrahamianas regi netgi pirmuosius konglomeratų, panašių į esančių Japonijoje ar Pietų Korėjoje, radimosi požymius. „Kai kurios sritys pelningesnės, todėl vyksta kova už galimybę ten pakliūti“, – sako Abrahamianas. Kaip pavyzdį jis pateikia Masikryong grupę, valdančią kalnų slidinėjimo kurortą, turistinius turus, autobusus ir pardavinėjančią vandenį buteliuose. Konglomeratams galima priskirti ir nacionalinę aviacijos kompaniją Air Koryo, kurią taip pat valdo vienas iš daugelio Pchenjano taksi operatorių ir neseniai pradėjo pardavinėti konservuotą fazanų mėsą.

Tačiau netgi kuklioms reformoms kliudo elektros energijos trūkumas, pasenusi įranga ir dėl branduolinės programos įvestos sankcijos. Parko iš Liberty in North Korea nuomone, investicinis klimatas šalyje nepalankus dėl jos „stipraus izoliacionizmo instinkto“. „Nuo kieno sankcijų Šiaurės Korėja kenčia labiausiai? Nuo savos valdžios“, – sako jis. Ebolos viruso epidemijos metu 2014 metais, Pchenjanas į šalį neįleido kelių tūkstančių turistų, nors regione susirgimų nebuvo.

Užsieniečiai – nesužavėti

Gegužės mėnesį Šiaurės Korėja surengė prekybos mugę, kurioje apsilankė >230 kompanijų iš įvairių šalių, tarp kurių ir Italijos bei Baltarusijos įmonės, teigia šalies informacinė agentūra KCNA. Tačiau investuotojai paremtu pažintimis ir ryšiais, o ne taisyklėmis verslu nėra linkę pasitikėti. Perprasti sudėtingą šalies verslo klimatą gali tik mokantys korėjietiškai ir išsaugoję ryšius su tėvyne, iš Korėjos kilę kinai.

Realių užsienio investicijų nebuvimas – silpnoji režimo, aktyviai reklamuojančio 24 ypatingų ekonominių zonų kūrimą, vieta. Pavyzdžiui, kovo mėnesį viena iš šių zonų paskelbė, kad ieško $20 mln užsienio investicijų kruiziniam laineriui su įrengtu kazino ir kursuojančio tarp Pietryčių Azijos, Šiaurės Korėjos ir Rusijos. Pačioje šalyje azartiniai lošimai draudžiami. Nežinia, ar toks pasiūlymas sukėlė nors kokį investuotojų susidomėjimą. Pasak Lankovo, „užsieniečiai atvyksta ir pamato, kad privalės sukurti visą infrastruktūrą“, arba visiškai praras praras pinigus.

Kadangi kitos užsienio šalys Šiaurės Korėja domisi menkai, ji stipriai priklauso nuo Kinijos, pagrindinio savo prekybos partnerio ir seno sąjungininko. Tuo pačiu Pchenjanas suprato, kad pernelyg smarkiai priklauso nuo Kinijos importo ir taip Pekinas gali daryti įtaką viskam, tvirtina buvęs valdininkas. Kai Šiaurės Korėja paspartino branduolinės programos įgyvendinimą, JAV prezidentas D. Trumpas iš KLR vadovo Xi Jinpingo ėmė reikalauti praplėsti sankcijas prieš Pchenjaną. Vasarį Kinija uždraudė anglių importą iš Šiaurės Korėjos. Goldman Sachs ekonomisto Kwon Goohoon skaičiavimais, taip Šiaurės Korėjos ekonomika neteks $1 mlrd per metus.

Nedaug kas tiki, kad Kinija spaudžia kiek gali. Tačiau tuo pat metu Pekinas atsisako vykdyti vykdyti Pchenjano reikalavimus. Dėl to Š. Korėjos žiniasklaida kritikuoja savo sąjungininką. „[Šiaurės Korėja] desperatiškai ieško investuotojų ne iš Kinijos. Iš bet kur, tik ne iš Kinijos“, – sako Abrahamianas.

Režimo parama: ar gali komunikacijos ir komercija paskatinti pokyčius?

Tarp Vakarų ekspertų anksčiau buvo paplitusi nuomonė, kad naujos komunikacijų technologijos pradės politinius pokyčius Šiaurės Korėjoje, parodydamos tikrąją šalies padėtį.

Tačiau režimas pademonstravo atsparumą politiniams pokyčiams ir technologijų pasiekimus pasitelkia, stiprindama savo valdžią visuomenei.

Užuot uždraudęs išmaniuosius telefonus, režimas pasitelkė juos naudotojų sekimui, teigia p. Park iš ne pelno siekiančios organizacijos Liberty in North Korea. „Režimas suvokė, kad technologiniai pokyčiai įvyks, tačiau sako: „Mes ketiname įsigauti ir užtikrinti būdą technologijomis sekti žmones,“ sako jis. „Jie sureagavo labai efektyviai ir strategiškai.“

Jam antrina ir apie Šiaurės Korėją rašantis Danielis Tudoras: „Šiaurės Korėjos žmonės žino apie išorinį pasaulį, bet tai nevirto politinėmis reformomis. Jų smegenis praplovė stipriausia pasaulyje policinė valstybė.“

Pietų Korėjoje ilgai manyta, kad suintensyvėjęs verslas susilpnintų paramą Pchenjano režimui. Tokia buvo Kaesong pramonės komplekso – vieno iš nedaugelio šalių bendrų projektų – idėja. Nors kritikai sakė, kad projektas tėra melžiama karvė Kimo ginkluotės programoms, rėmėjai tikėjo, kad taip bus galima tūkstančiams Šiaurės Korėjos gyventojų parodyti Pietų Korėjos turtą ir vertybes, ir taip parengti pamatą ideologiniams pokyčiams.

Tačiau šiuos ekonominius ryšius sugadino prastėjantys politiniai santykiai. 2016 metų vasarį tuometinė Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye po Pchenjano atliktų ketvirtųjų branduolinio ginklo bandymų Kaesong veiklą nutraukė.

Bryan Harris, Kang Buseong
ft.com

(28)
(2)
(26)

Komentarai ()