Kodėl didžiųjų baltųjų ryklių neįmanoma išlaikyti nelaisvėje? Kodėl jie akvariumuose kaskart nugaišta? ()
Ar kada susimąstėte, kodėl nematote didžiųjų baltųjų ryklių akvariume? Suprantama, tikrai ne dėl jų dydžio, juk orkos laikomos nelaisvėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai kodėl to neįmanoma padaryti su didžiaisiais baltaisiais rykliais, aiškinasi iflscience.com. Vienas pastarųjų mėginimų uždaryti šiuos gyvūnus į nelaisvę užfiksuotas pernai metais Okinavos „Churaumi Aquarium“ Japonijoje. Didysis baltasis ryklys mirė po 3 dienų.
Prieš tai buvo dešimtys tokių pat nesėkmingų bandymų didžiuosius baltuosius ryklius eksponuoti visuomenei. Pirmas žinomas toks mėginimas buvo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje Kalifornijos okenariume ir turistų traukos centre „Marineland of the Pacific“. Gyvūnas neišgyveno nei dienos.
„SeaWorld“ taip pat net kelis kartus bandė prisijaukinti didžiuosius baltuosius ryklius aštuntame, devintame ir dešimtame dešimtmečiuose, tačiau visais atvejais rykliai mirdavo arba būdavo paleidžiami į laisvę poros savaičių laikotarpyje.
Tiesą sakant, 2004 metais „Monterey Bay Aquarium“ tapo vienintele institucija, kuriai pavyko išlaikyti gyvus didžiuosius baltuosius ryklius ilgiau nei 16 dienų. Tiesą sakant, jiems pavyko išlaikyti juos gyvus ir puikiai besijaučiančius net kelis mėnesius. Vis dėlto, tai yra išimtis. Didieji baltieji rykliai ir akvariumai paprasčiausiai nesuderinami.
Egzistuoja kelios teorijos, kodėl šie „kieti vandenynų vyrukai“ nelaisvėje taip blogai jaučiasi. Didelis iššūkis – jų mityba. Didieji baltieji rykliai yra archetipiniai plėšrūnai. Laisvėje jie turėtų visiškai badauti, kad suėstų kažką kito, nei gyvą grobį.
Viešame akvariume tai nei lengva, nei pigu, nei labai estetiška. Verta paminėti, kad dauguma nelaisvėje laikytų didžiųjų baltųjų ryklių atsisakė pakankamo maisto kiekio. Didieji baltieji rykliai yra vieni iš tų vargšų vandens gyvūnų, kurie turi nuolat plaukti į priekį, kad iš vandens, praeinančio per žiaunas, gautų deguonį.
Kadangi šie gyvūnai gali išaugti iki šešių metrų ilgio, reikia nežmoniškai didelio vandens rezervuaro, kad būtų užtikrintas jiems patogus plotas. Be to, laisvėje šie rykliai įveikia milžiniškus atstumus. Užfiksuota, kad didžiųjų baltųjų ryklių patelė vardu Nicole nuplaukė nuo Afrikos iki Australijos ir atgal – tai daugiau nei 20 tūkstančių kilometrų – vos per devynis mėnesius.
Tokia talpykla, kuri bent kiek dydžiu primintų tuos vandenis, kuriuose šie gyvūnai jaučiasi patogiai, būtų neapsakomai nepraktiška. Vėl gi, už reginį mokančiam žiūrovui, norinčiam pamatyti ryklį gyvai, tai nebūtų labai patrauklu. Pasak kitos teorijos, dirbtinė stiklinio rezervuaro aplinka gali trikdyti šių gyvūnų neįtikėtinai jautrią elektrorecepciją.
Šis jutiminis suvokimas leidžia jiems jūrinėje aplinkoje registruoti subtilius judesius ir pokyčius. Tačiau talpykloje elektrorecepciją trikdo daugybė juos supančių stimulų, pradedant stiklinėmis sienomis ir baigiant elektronine įranga. Be to, nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio daug kas pasikeitė.
Pastaruosius kelerius metus galima stebėti didžiulį visuomenės požiūrio į didelius jūrų gyvūnus nelaisvėje pokytį. Tai ypač pastebima po labai sėkmingo dokumentinio filmo „Juodžuvė“ (angl. „Blackfish“) pasirodymo.
Šiame filme pasakojama apie „SeaWorld“ patirtį su nelaisvėje gyvenančiomis orkomis. Galima sakyti, kad gyvo didžiojo baltojo ryklio eksponavimas šiandien miniai nesuteiktų tiek daug laimės, kiek būtų suteikęs prieš daugelį metų.