Iki 1875 m. niekas visame pasaulyje nežinojo, kaip atsiranda vaikai. Nežinojo nei eiliniai žmonės, nei mokslininkai, kurie padėjo formuoti šiuolaikinį pasaulį. Nežinojo nei Leonardo da Vincis, nei Galileo, nei pats Isaacas Newtonas.

Jie žinojo, kad vyrai ir moterys mylisi, o kartais po to gimsta kūdikiai, tik nesuprato, kaip tie kūdikiai atsiranda, rašo svetainė atlasobscura.com.

Jie nežinojo, kad moterų organizme gaminasi kiaušialąstės, o kai galiausiai atrado spermos ląsteles, nesuprato, kaip tie judrūs buožgalviai yra susiję su nėštumu ir kūdikiais (pagrindinė teorija buvo ta, kad tai parazitai, veikiausiai artimi neseniai atrastiems miniatiūriniams gyviams, kurie plaukioja kūdros vandenyje. Tokia buvo I. Newtono nuomonė).

Kodėl? Kodėl iškiliausiems mokslo revoliucijos protams – tiems patiems individams, kurie apskaičiavo Žemės svorį ir aptiko kometas, praskriejančias dangumi tik kartą per savo egzistavimą – prireikė daugiau nei 200 metų, kad įmintų mįslę, kurią dabar gali paaiškinti kiekvienas ketvirtokas?

Visų pirma todėl, kad viskas, kas susiję su anatomija, buvo sudėtinga ir neaišku. Norint tyrinėti žmogaus kūną, reikėdavo pirkti lavonų iš kapų plėšikų arba papirkinėti budelius, kad šie atiduotų ką tik pakartųjų kūnus. Kaip rašė L. da Vinci, „jus galėjo sustabdyti pasišlykštėjimas, kad ir koks stiprus būtų smalsumas“. O jei ne jis, tai galbūt baimė pasilikti naktį su negyvėliais, ketvirčiuotais, supjaustytais, į kuriuos baugu žiūrėti“.

Maždaug 1492 m. L. da Vincis nupaišė lytiškai santykiaujančios poros skerspjūvį. Piešinyje daug keistų detalių. Vyro penyje jis nupiešė du atskirus kanalus, nors iš tiesų yra tik vienas. L. da Vincio piešinyje žemesniuoju kanalu teka šlapimas, o aukštesniuoju – sperma, ir jis susijęs su nugarine dalimi bei smegenimis (sėklidžių vaidmuo nėra aiškus). Sąsaja su nugara atspindėjo graikų tikėjimą, jog, anot vieno senovės rašytojo, „sperma yra smegenų lašas“.

L. da Vincio nupiešta moteris – ne mažiau keista. Visų pirma, ji neturi kiaušidžių. Lyg kompensuojant šį neapsižiūrėjimą, jai pridėtas paslaptingas kanalas, einantis nuo gimdos iki spenelio. Toks takas egzistuoja tik L. da Vincio vaizduotėje, o pagal jo idėją, motinos pienas pasigamina iš išvalyto, perdirbto menstruacijų kraujo (šia graikų sugalvota teorija mėginta paaiškinti, kodėl besilaukiančioms moterims ir maitinančioms motinoms nebūna menstruacijų).

Kai anatomijos žinios buvo dar skurdžios, o mikroskopų dar nebuvo, sekso galvosūkiai buvo praktiškai neišsprendžiami. Sperma ir kiaušinėliai, net jei žinojai, kur jų ieškoti, buvo nesugaunami. Moters kiaušialąstė, viena vertus, yra didžiausia organizmo ląstelė, kita vertus, ji tėra taško šio sakinio gale dydžio. Spermatozoidai, priešingai, yra mažiausi – per maži, kad būtų matomi plika akimi (moters kiaušialąstė yra kur kas didesnė už spermatozoidą, kuris apvaisina kiaušinėlį. Skirtumas tarp jų – lyg tarp kalakuto ir musės).

Religija dar labiau viską supainiojo. Pirmaisiais šiuolaikinio amžiaus metais mokslas ir religija buvo ne varžovai, o sąjungininkai. Visi mokslo revoliucijos titanai buvo giliai tikintys žmonės. Jiems visiems atrodė savaime suprantama, kad tyrinėdami Dievo kūrinius, jie aukština jo kūrybą. Bet tada prasidėjo bėdos, nes Dievas buvo ne šiaip kūrėjas, sutvėręs žvaigždes, planetas ir sukūręs žmogų pagal savo atvaizdą. Jis buvo vienintelis, galintis sukurti gyvybę. O kaip tada eilinė porelė, dūsaujanti ir šnopuojanti tamsoje, gali sukurti gyvybę?

Štai taip gimė dabar keistai atrodanti doktrina, kuria iškilūs mokslininkai vadovavosi daugiau kaip šimtmetį. Jos idėja buvo ta, kad vaikus sukuria ne tėvai. Dievas sutvėrė kiekvieną gyvą būtybę ir padarė tai vienu įkvėpimu, pasaulio pradžioje.

Tai reiškė, kad jis galėjo iš anksto sutverti kiekvieną žmogų, kuris kada nors gims ir gyvens – ar po 100, ar po 1200, ar po 1500 metų. Jie laukia, tarsi virtinė vis mažėjančių rusiškų „matrioškų“, sudėtų viena į kitą Adomo sėklidėse ar Ievos kiaušidėse. Kai ateis laikas, kiekviena iš jų išvys savo dienos šviesą.

Tokia keista apvaisinimo teorija gyvavo iki pat XVII amžiaus pabaigos, XVIII amžiaus ir net sulaukė XIX amžiaus. Šios teorijos keistumas iš tikrųjų buvo jai naudingas, panašiai kaip mes šiandien atiduodame duoklę didybei ir tikime „visko teorija“, kurią taip mėgsta šiuolaikiniai fizikai. XVIII amžiuje mokslininkai diskutavo ne apie tai, ar ši teorija yra teisinga, bet ginčijosi tarpusavyje, pasidalinę į dvi stovyklas – spermistų, kaip jie buvo vadinami, ir ovaristų.

Spermistai pasisakė už Adomą. Jo kūne, pasak jų, yra sėklidės; šiose sėklidėse yra spermatozoidų; šiuose spermatozoiduose yra miniatiūrinių protožmonių; pastarųjų sėklidėse yra dar mažesnių protožmogelių, kurių sėklidėse taip pat yra... ir taip toliau iki begalybės. Ovaristai laikėsi tokio paties vaizdinio, išskyrus tai, kad vienos į kitą sudedamų lėlyčių seka glūdėjo Ievos kiaušidėse.

1694 metais mokslininkas Nicolaas Hartsoekeris nupiešė piešinį, kuriam buvo lemta išgarsėti. Jame buvo pavaizduotas didžiagalvis žmogus, įspraustas spermatozoide. Jis rankomis buvo apglėbęs sulenktus savo kelius, tarsi būtų pasiruošęs avarinei situacijai.

Tačiau kitaip, negu teigia legenda, N. Hartsoekeris netvirtino, išvydęs šią miniatiūrinę figūrą – jis sakė tik tiek, jog kažkas gali pamatyti tokį dalyką, kai atsiras galingesnių mikroskopų. Mikroskopai tikrai atskleis naujų pasaulių, tačiau daugiau kaip šimtą metų jie tik ves mokslininkus klystkeliais.

Vienas garsiausių tyrinėtojų mikroskopu buvo olandų prekeivis audiniais Antony van Leeuwenhoekas. 1674 metais tvenkinio vandens lašelyje jis pastebėjo gyvų organizmų. Panašių gyvų sutvėrimų jis pamatė ir kraujyje, dantų apnašose – visur, ką tik tyrinėjo. Niekas niekada neįtarė, kad egzistuoja toks mikropasaulis. Tokia idėja buvo atmesta, nes ji vertė manyti, kad Dievas švaistė savo pastangas, kurdamas būtybes, kurios buvo pasmerktos likti neregimos.

Vieną 1677 metų rudens naktį A. van Leeuwenhoekas mylėjosi su savo žmona. Jis pašoko „iš karto po ejakuliacijos, kol dar šešis kartus nesutvinksėjo pulsas“, ir nubėgo prie mikroskopo su spermos mėginiu. Per jį A. van Leeuwenhoekas išvydo „tokią gausybę gyvų mikroskopinių gyvūnų, jog atrodė, kad daugiau kaip tūkstantis jų judėjo smiltelės dydžio medžiagoje“. Sujaudintas šio vaizdo, jis nusiuntė laišką Karališkajai draugijai. Tačiau jis neatskleidė, ar lygiai tiek pat nudžiugo ir ponia Leeuwenhoek.

Tačiau A. van Leeuwenhoekas, bandęs atskleisti gyvybės paslaptį, viską permastė ir nusprendė, kad jis suklydo. Atrodė, kad šie miniatiūriniai plaukikai skubėjo į kažkokį svarbų tikslą, bet iš tikrųjų jie neturėjo nieko bendra su gyvybės atsiradimu.

A.van Leeuwenhoekas padarė išvadą, kad jis tiesiog aptiko mikrogyvūnus, gyvenančius spermoje. Juk, pagaliau, daugybė mikroskopinių organizmų knibždėjo visur, kur jis tik žiūrėjo – vandenyje, medžių suloje, ant jo dantų, tarpupirščiuose. Kodėl sperma negalėtų turėti savų sutvėrimų?

Net įžengus į XIX amžių, ši parazitų teorija tebegyvavo kaip konvencinis požiūris. Viename medicininės knygos, išleistos 1840 metais, piešinyje įvairūs parazitai, įskaitant ir spermatozoidus, buvo vaizduojami šalia kaspinuočių ir kitų kirmėlių.

Spermatozoidų laukė ir dar vienas neatremiamas smūgis: kodėl Dievas sukūrė jų milijonus, jei būtų pakakę tik vieno? Juk visų laikų protingiausias Kūrėjas nebūtų taip absurdiškai pasielgęs.

Tačiau tikrąjį pavojų spermistų požiūriui kėlė ne moksliniai prieštaravimai, bet moraliniai ir medicininiai klausimai. XVIII amžiuje Europą pasiekė isteriška pasipriešinimo masturbacijai banga, kuri nuvilnijo ir į kitą šimtmetį. Vienas žinomas gydytojas parašė itin populiarią knygą, kurioje įspėjo dėl masturbacijos padarinių. Jis aprašė vieną savo pacientą, 17 metų laikrodininką. Dėl savo potraukio mėgautis savimi jis liko prikaustytas prie lovos ir beveik nebegalėjo judėti: išblyškęs, išsekęs, jis „labiau priminė lavoną, o ne žmogų“. Jaunas vyrukas beveik visiškai prarado atmintį, nors išsaugojo šiek tiek jėgų, kad galėtų pripažinti savo žemą įprotį, kuris jį taip susargdino.

„Iš jo nosies bėgo blyškios, kraujingos išskyros; iš burnos veržėsi putos; jis kentėjo nuo diarėjos ir nevaldomai tuštinosi; iš jo nuolat skyrėsi sėklos skysčiai“. Dar po kelių savaičių jis mirė.

Visi medicinos autoritetai skelbė tą pačią žinią: kiekvienas spermos lašelis yra brangus. Tai neturėjo tapti argumentu prieš spermistus – juk sperma ir spermatozoidai buvo ne tas pats, tačiau pasklidus baimės epidemijai, nebuvo laiko tikslioms distinkcijoms. Spermistų doktrina, kad sėklos perteklius buvo Dievo planas, turėjo mažai šansų išlikti tuo laikmečiu, kuris mokė, kad tuščias spermos eikvojimas yra fizinė ir moralinė katastrofa.

Daug kam gali kilti pagunda žiūrėti į mūsų intelektualinius protėvius ir globėjiškai šypsotis: kaip kvailai jie seniau gyveno. Tačiau turėtume atsispirti tokioms pagundoms. Jie bandė paaiškinti, kaip atsiranda nauja gyvybė, bet įsipainiojo į artimą, ir dar sunkesnį klausimą „kas yra gyvybė?“. Tiesioginiai sekso ir anatomijos tyrinėjimai virto slidžiu filosofiniu galvosūkiu.

Panašiai būtų, jei mūsų mokslininkai, bandantys ištyrinėti smegenis, pradėtų aiškintis, iš kur kyla viltis? Kaip gimsta mintys? Mes vis dar to nežinome. Mes puikiai suprantame, kad mintys kyla smegenyse, bet problema ta, kad negalime išsiaiškinti, ką tai reiškia. Mokslininkai, bandę išnarplioti kūdikių gimimo paslaptį, puikiai suprato, kad kai kurios materijos dalelytės yra gyvos, o kitos – ne. Problema ta, kad jie negalėjo suprasti, kaip tai gali būti.

Šiandien kiekvienas dešimtmetis žino, iš kur atsiranda vaikai. Tačiau daug šimtmečių giliausi planetos mąstytojai šiuo klausimu galėjo tik spėlioti. Mes padarėme pažangą, bet neturėtume pernelyg pūstis. Kiekviena karta padaro mąstymo klaidų. Galime būti tikri, kad po kelių šimtmečių mūsų įpėdiniai žvelgs į mus, cituos mūsų protingiausius įsitikinimus ir kraipys galvas iš nuostabos.

Komentarai (1)