Kaip mokslininkai supranta Visatą? (3)

2017-11-01

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Tie patys reliktinio spinduliavimo (t.y. netrukus po DS Visatą užpildžiusios plazmos vaizdo) tyrimai leidžia sužinoti, kuo užpildytas kosmosas. Kalbant supaprastintai, plazmoje konkuruoja dvi jėgos: gravitacija, traukianti atskiras medžiagos dalis vieną prie kitos, ir šviesos slėgis, stumiantis materiją išorėn. Tačiau tam, kad išvystume tokį vaizdelį, kokį mato astronomai, reikia tarti, kad didžioji Visatos užpildo dalis pakluso tik gravitacijos jėgoms, o šviesos slėgis (ar bet kokio kito spinduliavimo), jo neveikia. Pasirodo, kad tokios paslaptingos materijos penkis kartus daugiau, nei „įprastos“, iš kurios sudaryti visi objektai, kuriuos galime pamatyti ar paliesti.

Ši paslaptingoji masė vadinama tamsiąja materija. Apie jos egzistavimą astronomai sužinojo jau septintajame dešimtmetyje: stebėdami galaktikas, suprato, kad žvaigždes nuo išsilakstymo į visas puses laiko galaktikoje paslėptas masyvus skeletas iš neregimos medžiagos, savo trauka ir priverčiantis šviesulius suktis tokiu greičiu aplink masės centrą. Iki šio amžiaus pradžios paaiškėjo, kad jokia fizikams žinoma dalelė tokių griaučių sudaryti negali: astronomai daug laiko sugaišo, atmetinėdami netinkamas hipotezes. Pavyzdžiui, buvo spėjama, kad iš tikrųjų „tamsioji materija“ – kokios nors laisvai klajojančios juodosios skylės. Tačiau buvo įrodyta, kad jeigu šios juodosios skylės pakankamai didelės, jos paveiktų tarpžvaigždinėje erdvėje esančias dujas, priversdamos jas švytėti skirtinguose diapazonuose ir prietaisai šį efektą būtinai užfiksuotų. O pačias daleles, iš kurių galėtų būti sudaryta tamsioji materija, bandoma sukurti Didžiajame hadronų greitintuve – nors galutinio rezultato dar nėra, tačiau kiekvienas eksperimentas patikslina teorinius modelius.

Erdvė siūbuoja, kaip želė

Gravitacinės bangas, už kurias skyrė Nobelio premiją fizikos srityje, numatė dar A. Einšteinas 1916 metais. Jei gravitacija gali išlenkti erdvę kaip gumą, tai įvairūs galingi kosminiai kataklizmai gali ją sudrebinti – priversti susispausti ir išsiplėsti. Per Žemę sklindanti gravitacinė banga atstumą tarp bet kurių objektų iš pradžių kiek padidina, o paskui šiek tiek sumažina. Jokia liniuote tokių atstumų išmatuoti nepavyktų – atstumų pokyčiai yra 1/10 000 atomo branduolio skersmens dydžio eilės.

Pirmasis kataklizmas, kurio sukeltas gravitacines bangas pavyko užfiksuoti – dviejų juodųjų skylių susiliejimą 2015 metais: jos tapo viena nauja juodąja skyle, kurios masė keliomis Saulės masėmis mažesnė už dviejų atskirų juodųjų skylių masę – ir visas šis masės defektas virto per Visatą nuvilnijusių gravitacinių bangų energija. 2017 metais, kone kartu su Nobelio premijos paskelbimu, mokslininkai pranešė išmokę registruoti ir kitokias – kylančias iš neutroninių žvaigždžių susiliejimo – gravitacines bangas.

Kaip tokius dalykus iš viso įmanoma stebėti? Mokslininkai tai atlieka interferometru – prietaisu, kuriame šviesos tarp veidrodžių spindulys sklinda ilgu koridoriumi (LIGO interferometro, kuriame buvo atliktas atradimas, šis koridorius – keturių kilometrų ilgio betoninis vamzdis), ir fiksuojamas šviesos įveikiamo kelio ilgis. Per gravitacinių bangų sklidimo laiką šviesa spėja atstumą tarp veidrodžių įveikti tūkstančius kartų – bendras efektas jau juntamas.

Ką dar – be to, kad gravitacinės bangos išties egzistuoja – mokslininkai iš tokių erdvės susispaudimų gali sužinoti? Pavyzdžiui, išvysti kuo įvairiausios kataklizmus, tokius, kaip „drebėjimus“ neutroninėse žvaigždėse, kur cukraus gabalėlio dydžio medžiagos porcija sveria tiek, kiek Everesto kalnas. Kiekvieno gravitacines bangas galinčio sukurti kosminio įvykio pėdsakas – silpnų ir stiprių gravitacinių bangų seka, kurią teoretikai galėjo apskaičiuoti iš anksto – unikalus. Interferometrais Žemėje galima užfiksuoti tik kelių svyravimų per sekundę dažnio gravitacines bangas, tačiau galima stebėti pulsarus, kurie veikia kaip kosminiai tikslaus laiko kosminiai signalai: jie siunčia radijo bangų diapazono signalus tiksliai žinomais intervalais. Jeigu su signalais kažkas nutiktų, tai reikš, kad be gravitacinių bangų čia neapsieita.

11 matmenų, branos ir stygos

Be tvirtai žinomų faktų, fizikams netrūksta ir daugybės hipotezių, geriau aiškinančių jau žinomus dalykus. Tarkime, stygų teorija visą elementariųjų dalelių zoologijos sodą – mezonus, elektronus, neutrinus, neutronus, higsonus, viršutinius kvarkus ir visus kitus – paaiškina paprastu principu: visos jos – itin plonų ir masyvių vienmačių stygų vibracijos daugiamatėje erdvėje, kur matmenų 11 arba 26. Papildomų išmatavimų nematome nes jie „suvynioti“.

Įmanomi ir „išvynioti“, tačiau mums nepasiekiami išmatavimai: kosmologai rimtai nagrinėja idėją, kad Visata – nelyginant plona plėvelė (arba „brana“), ištempta aukštesnio matmens erdvėje. Aplink gali būti pilna paralelių Visatų – tokių pat plonų plėvelių – tačiau viena kitą jos gali veikti tik gravitacija. O kiti signalai už plėvelės – branos – ribų sklisti negali.

Šios hipotezės nuo ankstesnių sąrašo punktų skiriasi tuo, kad kol kas netgi nėra sugalvota, kaip ją būtų galima patvirtinti ar paneigti. Tarkime, stygų teorijos tiesiogiai eksperimentais patikrinti negalima: tam reikėtų milijardus kartų didesnės energijos, nei suteikiama dalelėms LHC. Tiesa, ir ankstesni punktai – pradedant nuo Žemės apvalumo idėjos – kadaise irgi atrodė pernelyg abstrakčios, antgamtiškos ir nepatikrinamos.