Svarbiausi 2017 metų kosminiai įvykiai: JAV grįžta į Mėnulį, pirmą kartą po 37 metų įjungtas „Voyager 1“ variklis, Arabų Emyratų miestas Marse, 3 gyvybei tinkamos planetos ir didžiausias astrofizikų triumfas ()
2017 metais mokslininkai pirmą kartą užregistravo susiliejančių neutroninių žvaigždžių kuriamas gravitacines bangas, atrado tris gyvybei tinkamas planetas, ir aptiko supermasyvią juodąją bedugnę. Ir tai – tik dalis įvykių, kuriuos verta paminėti, baigiantis metams.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Baigta „Cassini – Huygens“ misija
Rugsėjį baigėsi Saturno tyrinėjimo misija. Per 20 metų gavome beveik pusę milijono Saturno ir jo palydovų nuotraukų, o pakeliui aparatas fotografavo Mėnulį ir Jupiterį.
Šiuo aparatu buvo įrodyta, kad Titano – Saturno palydovo – paviršiuje, egzistuoja skystų angliavandenilių ežerai ir upės. O po kito palydovo – Encelado – ledynais glūdi šiltesnis, nei būtų galima tikėtis iš tokio tolimo dangaus kūno, vandens okeanas. Jei palydovo paviršiuje spaudžia maždaug −200 °C speigas, tai vandenų gelmėse temperatūra jau +1 °C. Encelade zondas aptiko daugiau nei šimtą geizerių. Mokslininkai neatmeta primityvios gyvybės egzistavimo Encelado vandenynuose galimybės. Astrobiologas Rocco Mancinelli mano, kad ten galėtų gyventi mums pažįstamų mikroskopinių bestuburių – lėtūnų – analogai.
Balandį „Cassini“ pradėjo paskutiniąją misiją – skrydžius tarp Saturno ir jo žiedų, kol baigsis kuras. Iš aparato atsiųstų duomenų pavyko nustatyti Saturno žiedų amžių. Paaiškėjo, kad jiems ne 4,5 mlrd metų, kaip manyta anksčiau, o vos 100 mln. Dabar mokslininkai stengiasi suprasti, kaip šie žiedai atsirado. Yra versija, kad tai – suirusių Saturno palydovų liekanos. Pagal kitą teoriją, žiedai susidarė, subyrėjus vienam stambiam dangaus kūnui.
Kad į palydovus atsitiktinai nepatektų žemiški mikroorganizmai – ten jie galėtų išstumti hipotetiškai galinčią egzistuoti vietinę gyvybę, – projekto vadovai nukreipė aparatą į Saturną, kuris jis suiro tankiuose atmosferos sluoksniuose.
Vėl įjungtas „Voyager 1“ variklis
Jupiterio ir Saturno tyrimams sukurtas kosminis aparatas „Voyager-1“ per 40 skrydžio metų, nutolo nuo Žemės už 20 mlrd kilometrų ir tapo tolimiausiu dirbtiniu objektu. 2013 metų rugsėjį „Voyager-1“ galutinai išskrido iš Saulės sistemos.
Siekdami palaikyti zondo ryšį su Žeme, 2017 metais inžinieriai pirmą kartą po 37 metų pauzės įjungė rezervinius jo variklius. Milisekundiniais variklių impulsais buvo pakoreguota „Voyager-1“ padėtis, kad antenos būtų nukreiptos į Žemės pusę.
Prieš vykdant operaciją, mokslininkams teko perskaityti dokumentaciją ir išstudijuoti praėjusio amžiaus programinę įrangą, parašytą asembleriu. Tada „Voyager-1“ nuo Žemės buvo nutolęs 21 mlrd kilometrų, todėl atsakymo teko laukti 19,5 valandos. Pakoregavus padėtį, aparato veikimas pratęstas dar 2–3 metams.
Į Saulės sistemą zondas nebegrįš, jis ir toliau skries per Galaktiką ir perdavinės į Žemę informaciją apie tarpžvaigždinės erdvės sąlygas. Žinoma, mokslo bendruomenė tikisi, kad „Voyagerу-1“ pasiseks ir jis sutiks nežemišką gyvybę. Tokiam atvejui prie zondo korpuso pritvirtinta plokštelė su sveikinimu 55 kalbomis bei Žemės ir jos gyventojų nuotraukomis.
Atrastos trys gyvybei tinkamos planetos
2017 metų vasarį NASA mokslininkai paskelbė apie neeilinę spaudos konferenciją apie egzoplanetas – planetas, kurios sukasi ne apie Saulę, o apie kitas žvaigždes. Visi laukė pranešimo apie aptiktą nežemišką gyvybę. Tikrovė šiek tiek nuvylė.
NASA paskelbė apie tris raudonosios nykštukės TRAPPIST-1 planetas, kurios sukasi gyvybės zonoje, – jų paviršiuje vanduo gali būti skystas, o tai reiškia, kad teoriškai ten gali būti gyvybė. Daugiausiai vilčių mokslininkams teikia planeta TRAPPIST-1 f. Ji – Žemės dydžio, turi tankią atmosferą. Mokslininkams reikės išsiaiškinti atmosferos sudėtį.
Balandį tyrėjai aptiko atmosferą Žemės tipo planetoje Gliese 1132 b, kuri skrieja apie raudonąją nykštukę už ~39 šviesmečių nuo Saulės. Planetos spindulys maždaug 1,4 karto didesnis už Žemės, masė didesnė 1,6 karto. Kol kas tai panašiausia į Žemę, atmosferą turinti egzoplaneta.
Kitas atradimas padarytas spalį. Vos už 11 šviesmečių nuo Žemės yra raudonoji nykštukė Ross 128 ir jos planeta Ross 128 b. Mokslininkų vertinimu, klimatas joje turėtų būti vidutinis, paviršiaus temperatūra svyruoja nuo −60 °C iki +20 °C. Ross 128 b – vienas iš labiausiai tikėtinų gyvenamų egzoplanetų kandidatų.
Indijos rekordas
Vasarį Indija pasiekė viena raketa nešėją į orbitą iškeltų palydovų skaičiaus rekordą. Raketa PSLV iš viso iškėlė 104 palydovus, kurių bendra masė 1,4 t. Sunkiausias buvo Indijos palydovas Cartosat-2 (714 kg), kiti svėrė mažiau nei po 10 kg. Dauguma į orbitą paleistų palydovų (88) priklauso JAV kompanijai Planet ir skirti Žemės paviršiaus fotografavimui.
Savo rekordu Indija patvirtino ambicijas tapti kosminių tyrimų rinkos lydere. Indija „kosmoso įsisavinimui“ išleidžia jau $1,2 mlrd per metus. Planuojamos misijos į Venerą ir Marsą. Jau 2018 metais Indija į Mėnulį paleis antrą zondą.
Žvaigždė sukasi apie planetą
Šiais metais aptikta dujinė gigantė NGTS-1 b į esamų planetų formavimosi teorijų rėmus netelpa: Mokslininkai buvo tikri, kad tokios masyvios planetos suktis apie tokias mažas žvaigždes negali.
NGTS-1 b sukasi apie nedidukę raudonąją nykštukę. Tai jau ir šiaip retenybė – kol kas žinomi tik trys tokie atvejai. Tačiau čia santykis tarp žvaigždės ir planetos masių tiesiog nepadorus: žvaigždė vos dvigubai didesnė už planetą, o atstumas tarp jų menkutis – apie 5 milijonus kilometrų, tai yra 3% atstumo nuo Žemės iki Saulės. Dėl to metai šioje planetoje trunka 2,6 žemiškas paras. Kaip toks duetas susidarė, mokslininkai kol kas neišsiaiškino.
Juodosios bedugnės pakeitė mokslininkų įsivaizdavimą
Astronomai aptiko seniausią mokslui žinomą juodąją bedugnę. Ji yra galaktikoje J1342+0928 už 13 mlrd šviesmečių nuo Žemės. Po Didžiojo sprogimo praėjus „vos“ 690 mln metų, jos masė už Saulės masę buvo didesnė jau 800 mln kartų. Šis faktas privertė astronomus suabejoti dabartinėmis supermasyvių juodųjų bedugnių augimo teorijomis.
Lig šiol mokslininkai buvo tikri, kad pirmosios žvaigždės pradėjo formuotis tik praėjus 150 mln metų nuo DS. Taigi, juodosios bedugnės negalėjo atsirasti anksčiau, juk jos – didelių žvaigždžių viduje vykstančių termobranduolinių reakcijų pasekmė. Be to, remiantis dabartine teorija, JB augimo greitis yra ribotas. Dabar mokslininkams teks išsiaiškinti, kokios sąlygos J1342+0928 galaktikoje lėmė tokios didžiulės JB susidarymą.
Mokslininkus nustebino ir kita supermasyvi JB – ji klajoja kosmose, ne kokioje nors galaktikoje. Mokslininkai spėja, kad ją į išorę galėjo išsviesti gravitacija, susiliejant dviem galaktikoms.
Užregistruotos neutroninių žvaigždžių susiliejimo sukeltos gravitacinės bangos.
Gravitacinių bangų egzistavimą numatė dar Bendroji reliatyvumo teorija. Praėjus šimtui metų nuo Einšteino prognozių, gravitacinės bangos pirmą kartą buvo užfiksuotos LIGO 2016 metais, ir šiais metais Rainer Weiss, Barry C. Barish ir Kip S. Thorne buvo apdovanoti Nobelio premija fizikos srityje. Tačiau 2017 metų rugpjūtį mokslininkai pirmą kartą užregistravo susiliejančių neutroninių žvaigždžių sukeltas gravitacines bangas. Iš panašių susiliejimų Visatoje atsirado tokie elementai kaip platina ir auksas.