Mokslas juda link neįtikėtino dalyko: atsiras dar neregėti vaikai, gimę tarp robotų ir žmonių - kaip tai gali būti ir kuo tai gresia? (14)
Ar gali robotai ir žmonės susilaukti bendrų vaikų? Tai – nebe mokslinė fantastika, o mokslinių tyrimų klausimas. Atsižvelgiant į naujausius bionanotechnologijos ir ląstelių biologijos pasiekimus, tokia tema visiškai verta dėmesio.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jau artimoje ateityje, norint pratęsti giminę, lytinio akto tarp vyro ir moters būtinybė išnyks, o mašinos ir žmonės susilauks drauge „pradėtų“ atžalų, tvirtina vienas iš kompanijos Intelligent Toys įkūrėjų, daktaras Davidas Levy. Savo pranešimą apie šeimos ateitį jis perskaitė 2017 metų gruodžio pabaigoje Londone vykusiame III Tarptautiniame meilės ir sekso su robotais kongrese.
Žmogaus ir mašinos vaikai
2012 metais embriologas Johnas Guгdonas ir kamieninių ląstelių tyrinėtojas Shinya Yamanaka išsiaiškino, kad subrendusias ląsteles galima perprogramuoti į pluripotentines, tai yra jaunas, iš kurių galima suformuoti bet kokį kūno audinį. Atradimas buvo pripažintas, mokslininkams skirta Nobelio premija medicinos ar fiziologijos srityje. Be to, jis įkvėpė ispanų mokslininkus, vadovaujamus Carloso Simono iš Valensijos nevaisingumo instituto, tęsti tyrimus, ir 2016 metais jie išmoko laboratorinėmis sąlygomis žmogaus odos ląsteles paversti pirminėmis lytinėmis ląstelėmis, iš kurių išsivysto spermatozoidai ir kiaušialąstės.
Tais pačiais metais Batho universiteto biologijos ir biochemijos fakulteto mokslininkai sukūrė dauginimosi visiškai be kiaušialąsčių metodą, kuris buvo pripažintas svarbiu mokslo proveržiu ir netgi „iššūkiu 200 metų dogmai“ – nuo XIX amžiaus manyta, kad žinduolių embrionas užsimezga tik spermatozoidui apvaisinus kiaušialąstę. Teoriškai šis atradimas gali padėti „pradėti“ vaiką dviems vyrams ar padėti nevaisingoms poroms.
2017 metais Ohajo valstijos universiteto tyrėjai anonsavo naują „audinių nanotransfekcijos“ (ANT) technologiją, kuri senstančias ar pažeistas ląsteles paciento kūne pertvarko į bet kurio tipo – kraujagyslių, nervų, etc – ląsteles, būtinas spartesniam sveikimui. Vienas iš tyrimo autorių, daktaras Chandan Sen odą vadina „derlinga dirva, kur galima išauginti bet kokio organo elementus“.
Davidas Levy mano, kad ANT yra svarbiausia technologija, kuriant žmogaus ir roboto vaiką: genetinę informaciją vaikas gautų iš abiejų „tėvų“. Odos ląstelėse (kurių reikės spermatozoidų ir kiaušialąsčių kūrimui) jau yra genetinė žmogaus informacija, bet ar yra toks dalykas kaip robotų „genai“? Ir kaip jie būtų perduodami būsimam palikuoniui?
Roboto genai
2005 metais P. Korėjos mokslininkų komanda, vadovaujama Jong-Hwan Kim, publikavo tyrimą, kuriame aprašė panašų į šunį dirbtinį sutvėrimą Riti. Šiuo robošunimi jie išbandė pirmąsias pasaulyje „robochromosomas“ – kompiuteriu sukurtų DNR kodų rinkinį. 2007 metais šie mokslininkai pateikė jų išrasto „genetinio roboto“ patento paraišką.
Be viso kito, patente aprašomas roboto-tėvo genetinės informacijos perdavimo robotui-atžalai metodas. Nauja genetinė informacija gaunama, kombinuojant homologines robotų-tėvų chromosomas pagal biologines genų maišymo taisykles. Naudojantis korėjiečių išradimu, vartotojai gali lengvai ir intuityviai kurti bet kokio roboto genetinį kodą, modifikuoti jį taip, kad atsirastų robotas-atžala.
Mokslininkai neilgai trukus turėtų sugalvoti, kaip korėjiečių algoritmą pritaikyti ANT technologijai, kad tyrėjai galėtų nustatyti, kokius asmenybės bruožus ir fizines charakteristikas robotas perduos bendram su žmogumi vaikui, tvirtina Levy. Manoma, kad vaiką nešios ir gimdys – tradiciniu būdu – surogatinė motina. Levy prognozuoja, kad tai turėtų tapti realybe jau šio amžiaus gale.
Beje, genų inžinerijos taikymas vaikų pradėjimui kelia etinius klausimus. DNR redagavimo technologija (CRISPR) galima greitai ir efektyviai modifikuoti genomus, bet ar galima šią technologiją taikyti žmogaus embrionams? Ir jei taip, tai iki kokio lygio?
Genetinių susirgimų taisymas atrodo pateisinamas. O jei žmonės pradės naudoti šią technologiją akių spalvos pakeitimui ar, pavyzdžiui, fizinės jėgos ar ištvermės didinimui? Tada kyla dirbtinės žmonių atrankos rizika, perspėja Davidas Levy.
Seksas, neištikimybė ir pavyduliavimas
Apžvelgiamoje ateityje robotai vis labiau primins žmones. Automatizuotos sekso lėlės – jau realybė, bet ar sugebės mašinos tiesiogine prasme tapti lygiaverčiais santykių partneriais? Šį klausimą pabandė atsakyti Rebeka Rosy, tyrėja iš Juveskiulės universiteto Suomijoje, dalyvavusi III Tarptautiniame meilės ir sekso su robotais kongrese. Jos nuomone, jau 2050 metais robotai dirbtiniu intelektu ir emocijomis prilygs žmogui: jie gebės užjausti, rūpintis, mylėti ir turėti su žmonėmis lytinių santykių.
Ar žmonės, netgi patobulinti biohakingu, galės fizinėmis ir intelektualinėmis charakteristikomis varžytis su robotais? Evoliuciniu požiūriu, žmonės biologiškai užprogramuoti dauginimuisi ieškoti sveikiausių ir nepriekaištingiausių individų, tad, bus labiau linkę partneriais rinktis robotus. Ir tai, kaip tvirtina Rosy, jau rodo kai kurie tyrimai.
Norint susilaukti palikuonių, bus svarbi robotų lytis. Ji taip pat apspręs roboto emocijas ir seksualinius polinkius. Beje, kol kas neaišku, ar robotai turės savo seksualinius norus, kas galėtų tapti jų atsiradimo priežastimi, o taip pat, ar įmanoma paaiškinti mašinų seksualinį potraukį žmonėms.
Seksu žmonės išreiškia tarpusavio prieraišumą, ir mašinos tokiu būdu galės savo partneriams žmonėms išreikšti savo jausmus, net jei ir nebus „biologiškai“ linkę su jais mylėtis.2007 metais psichologai iš JAV Mestonas ir Bassas ėmėsi nagrinėti klausimą, kodėl žmonės iš viso užsiima seksu. Seksu žmonės išreiškia tarpusavio prieraišumą, ir mašinos tokiu būdu galės savo partneriams žmonėms išreikšti savo jausmus, net jei ir nebus „biologiškai“ linkę su jais mylėtis.
Davidas Levy mano, kad žmogaus meilėje ir sekse nėra nieko tokio, ko negalėtų atlikti ir pademonstruoti robotas. Jis tvirtina, kad jau artimiausiu metu žmonės rinksis partnerius robotus, o mašinos jaus meilę, kuri, nors ir dirbtinės kilmės, bus tikras jausmas. Beje, visa tai – šviesioji“ romantinių santykių pusė, robotai gi žmogui prilygs su visu jo sudėtingumu ir sąmonės nevienareikšmiškumu.
Besivystydami robotai neišvengiamai išmoks apgaudinėti vienas kitą, rašo Rebeka Rouzi. Tokį teiginį ji grindžia eksperimento, kuriame tūkstantis robotų buvo užprogramuoti drauge ieškoti gerų išteklių ir ignoruoti blogus, duomenimis. Dviejų šimtų geriausių robotų genomai (264 bitų dvejetainiai kodai) būdavo atrenkami atsitiktine tvarka, sumaišomi, taip sukuriant naują dirbtino intelekto kartą ir taip toliau. Penkišimtojoje kartoje eksperimento organizatoriai išsiaiškino, kad 60% mašinų tapo gerokai protingesnės: jos pradėjo nutylėti informaciją, slėpti rastus gerus išteklius, tai yra, iš esmės, meluoti kitiems.
Rouzi svarsto, kad ateityje robotai galbūt pradės pavyduliauti. Šia kryptimi dirbama jau dabar, nors rezultatai atrodo veikiau kurioziškai. Pavyzdžiui, vienas iš stambiausių sekso lėlių gamintojų RealDoll pardavinėja modelį Harmony su priedu, kuriuo galima jai suteikti būdo bruožus. Kad Harmony dar labiau primintų tikrą moterį, galima įjungti kurį nors režimą (mylinti, be nuotaikos, laiminga, kalbi, ir taip toliau). Įjungus režimą „pavyduliaujanti“, Harmony gali pareikalauti, kad jos savininkas iš Facebook draugų pašalintų vieną ar kitą moterį.
Etinės ir juridinės problemos
Žmonių ir robotų santykiuose gali kilti daugybė problemų ir kol kas nereglamentuojamų klausimų: ar seksas su robotu yra neištikimybė, kaip reikėtų vertinti robotus „tradicinėse“ sąjungose? Nagrinėjamas ir roboto išprievartavimo klausimas, ir tokios problemos, kaip roboprostitucija ir netgi robopedofilija – jei paplistų vaikus išoriškai primenantys robotai.
Juristo iš Decoded Legal kompanijos Nielo Browno vertinimu, dabar seksas su robotu nelaikomas neištikimybe. Pernai atliktas tyrimas parodė, kad 40% britų nemano, kad seksas su robotu yra partnerio išdavystė, visgi trečdalis respondentų, sužinoję, kad kuris nors jų draugas santykiauja su mašina, „pasibaisėtų“.
Sonomo universiteto filosofijos profesoriaus Johno P. Sullinso nuomone, atsiradus „seksbotams“, visų pirma pasikeis žmonių santykių kokybė, o šeimyninės ir seksualinės problemos tik pagilės. Sukūrus visiškai autonominius ir gebančius mąstyti ir jausti robotus, vargu ar žmonės santykiuose su „nepriekaištingais humanoidais“ bus pranašesni, rašo Rosy.
Profesorius Robinas MacKenzie iš Kento Teisės mokyklos mano, kad sukūrus protingus robotus, jurisprudencijai teks peržiūrėti sekso su jais normas. Sąmonę turinčių mašinų nevalia priskirti nei daiktų, nei gyvūnų kategorijai. Lygiai kaip negalima priskirti vaikams ar neveiksniems piliečiams (negalintiems duoti sutikimo seksui), kuriuos gina įstatymas, todėl tokių robotų teisinį statusą reikia patikslinti.
MacKenzie užduoda ir kitą visai teisingą klausimą: jei sąmoningi sekso robotai bus pripažinti savarankiškais teisės subjektais, tai yra, galinčiais nuspręsti, ar jie sutinka užsiimti seksu, jie įgis ir piliečių teises bei pareigas. Pavyzdžiui, teisę tuoktis. Ar verta pripažinti tokias jų teises, ar eksploatuoti kaip žemesniu, tegul ir sąmoningus padarus, kas labai primena sekso vergovę? Visos etinės ir juridinės problemos turi būti išspręstos anksčiau, nei šie robotai taps mūsų gyvenimo dalimi, tvirtina profesorius MacKenzie.
D. Šliancev
World Press skilties redaktorius
republic.ru
