Žmogaus kūnas ilgą laiką buvo mįslė mokslininkams. Tik XVII a. žmonės sužinojo, kad centrinis kraujo apytakos organas yra širdis. Iki to laiko buvo manoma, kad kraujas nuolat gaminasi kepenyse, iš ten suteka į venas, kurios aklinai užsibaigia kituose organuose.

Dar septintajame dešimtmetyje nieko nebuvo žinoma apie limfocitų funkcijas, net apie jų gyvybinius ciklus nebuvo jokių žinių. Tik 1985 m. buvo oficialiai pripažinta, kad žmogus skiria ne 4, o 5 pagrindinius skonius: rūgštųjį, saldųjį, sūrų, kartų ir „baltyminį“ (umami).

Odos svoris

Vyrauja nuomonė, kad sunkiausias žmogaus organas yra kepenys (ypač penktadienio vakare). Iš tikrųjų mūsų biocheminės laboratorijos masė yra apie 1,7 kg, be to, į jas priplūsta maždaug dar tiek pat kraujo.

Ir vis dėlto sunkiausias žmogaus organas yra oda. Jos plotas – apie 1,6 kv. m (moterų) ir 1,8 kv. m (vyrų), o  masė sudaro maždaug 10 proc. viso kūno svorio.

Kepenys – savotiškas Feniksas

Mituose galima aptikti netikėtą medicininę potekstę. Pavyzdžiui, visiems žinoma istorija apie Prometėją ir erelį, kasdien draskiusį jo pernakt ataugdavusias kepenis, turi nemažą dalį tiesos. Kepenų ląstelės pasižymi nepaprastu sugebėjimu regeneruotis: užtenka 25 proc. audinio, kad atsinaujintų visas organas, o 15 proc. funkcionuojančių hepatocitų užtenka gyvybei palaikyti. Palyginimui: kritinė inkstų masė yra 25 proc., eritrocitų – 35 proc., plaučių – 45 proc., cirkuliuojančios plazmos – 70 proc.

Apskritai biologinės žmogaus organizmo sistemos turi trigubą gyvybingumo atsargą. Grėsmingose situacijose, kai iškyla gyvybės ir mirties klausimas, šie rezervai gali dar padvigubėti, tiesa, tik trumpam.

Žmogus – bakterijų buveinė

Mikrobiologinių tyrimų, kurių daugiausiai buvo atliekama XX–XXI amžių sandūroje, rezultatai verčia abejoti kam iš tikrųjų priklauso mūsų kūnai – jais su mumis dalijasi daugybė bakterijų. Be to, lyginant su bendru kūno ląstelių skaičiumi, jų dešimt kartų daugiau. O pagal genus – 100 kartų daugiau. Vienintelis dalykas, kuo mes jas pranokstame, tai – masė. Daugybė lengvų mūsų „sugyventinių“ sveria tik 1,5–3 kg.

Viduje ir išorėje

Tęsiant bakterijų temą, reikia paminėti, kad bakterijos gyvena išorinėje organizmo terpėje, būtent žarnyne, burnoje, makštyje – visa tai išorinės, susiliečiančios su išoriniu pasauliu ertmės, nors, regis, yra kūno viduje.

Tikros vidinės terpės slepiasi po audinių barjerais. Dar visai neseniai buvo manoma, kad sveiko žmogaus vidinės terpės būna sterilios. Tik kai jis suserga, jo kraujyje ir kituose skysčiuose gali kurį laiką cirkuliuoti mikroorganizmai, bet, jam pasveikus, jie išnyksta.

Naujausių tyrimų rezultatai parodė, kad taip nėra. Pavyzdžiui, placentoje veisiasi daugybė bakterijų, kurios pagal savo sudėtį būna panašios į motinos burnos mikroflorą. Spėjama, kad būtent šitie mikrobai ir suformuoja pirminę kūdikio skrandžio ir žarnyno trakto mikroflorą.

Dar daugiau: mokslininkai aptiko bakterinių plėvelių net ant vidinių stambių kraujagyslių sienelių. Jei šis faktas pasitvirtins, teks peržiūrėti visą žmogaus fiziologiją.

Lytinis klausimas

Kol kas visuose medicinos vadovėliuose rašoma, kad kiaušialąstės subręsta iki gimimo, kad mergaitės gimsta su ribota jų atsarga (apie 300 gametų). Po jų išeikvojimo moteriai prasideda klimaksas. Naujausių tyrimų rezultatai gali sugriauti ir šį nepajudinamą postulatą.

Mokslininkams pavyko aptikti vadinamąsias kamienines ląsteles – gametų pirmtakes, kurios „snaudžia“ kiaušidėje, bet susiklosčius palankioms sąlygoms gali tapti visavertėmis kiaušialąstėmis.

Britų mokslininkai apskaičiavo, kad apvaisinimui reikia vidutiniškai 104 lytinių aktų, tai yra 3–6 mėnesių reguliaraus lytinio gyvenimo.

Naujieji neuronai

Jau paneigta ir paplitusi nuomonė, kad nervų ląstelės neatsinaujina. Pirmosios abejonės dėl nusistovėjusio postulato kilo XX a. pab., o galutinai patvirtintos buvo tik 2013 m. Atskleisti šią tiesą padėjo antžeminiai branduoliniai sprogdinimai, kurie buvo atliekami JAV ir Rusijoje. Matuojant angliavandenių izotopų kiekį įvairaus amžiaus žmonėms, buvo nustatyta, kad per parą atsiranda maždaug 1400 naujų neuronų.

Šis skaičius, žinoma, nedidelis, bet vis dėlto prieštaraujantis tradiciniams medicinos vadovėliams. Įdomu tai, kad intensyviausias neuronų atsinaujinimas vyksta hipokampe – smegenų srityje, kuri atsakinga už tokius sugebėjimus kaip mokymasis ir atmintis.

Dydis – ne svarbiausias dalykas

Smulkiausių kapiliarų diametras siekia 4 µm, o eritrocitų diametras – 6–7 µm. Regis, deguonies nešėjai neturi jokio šanso patekti į atokiausius organizmo kampelius, tačiau dujų apykaita vyksta be perstojo. Kur glūdi paslaptis?

Paaiškinimas paprastas: eritrocitas – gyva ląstelė visais atžvilgiais. Jis sugeba keisti savo formą ir išsitempti į ilgį, kai to reikia. Prireikus jo diametras gali sumažėti tris kartus, dėl to jis sugeba prasiskverbti pro siauriausias kapiliarų vietas.

Lyginant su kitomis kraujo ląstelėmis, eritrocitai tikri ilgaamžiai. Jie gyvena apie 120 parų. Ilgiau gali išgyventi tik kai kurios imuninės sistemos ląstelės, saugančios informaciją apie ligų sukėlėjus. Trombocitai gyvena 10–14 parų, neurofiliniai leukocitai – 8–10 valandų.

Bendras žmogaus kraujagyslių ilgis sudaro apie 100 tūkst. kilometrų, tiesa, ne visos jos būna pripildytos krauju.

Komentarai (8)