Mėnulio dulkės ypač kenkia žmogaus ląstelėms (6)
Sako, kosmose niekas negirdės, kai jūs nusičiaudėsite. Bet Apollo 17 astronautas Harrisonas Schmittas, 1972 metais lankydamasis Mėnulyje, Challenger komandiniame modulyje čiaudėjo nemažai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viena dieną, po pasivaikščiojimo palydovo paviršiumi, Schmittas netyčia įkvėpė Mėnulio dulkių, pakliuvusių į Challenger gyvenamąsias patalpas. Visą dieną Schmitt kentėjo nuo, kaip jis pats pavadino, „Mėnulio šienligės“; akys ašarojo, gerklė perštėjo ir kamavo čiaudulys.
Ne, Schmittas nebuvo alergiškas Mėnuliui. Dabar NASA mokslininkai supranta, kad Mėnulio uolienų dulkės — ypač mažiausios, aštriausios dalelės — kelia rimtą grėsmę astronautų sveikatai. žurnale GeoHealth publikuotame straipsnyje buvo aprašomi tyrimai, kuriais siekta nustatyti, kokią grėsmę šios dulkės kelia ląstelių lygmeniu — ir rezultatai – pikta lemiantys. Keliuose laboratoriniuose bandymuose žiupsnelio atkurtų Mėnulio dulkių pakako nužudyti iki 90 procentų plaučių ir smegenų ląstelių.
Dulkėta dilema
Dulkės Mėnulyje nėra tokios, kaip Žemėje. Visų pirma, jos aštrios. Kadangi Mėnulyje nepučia vėjai, dulkių neveikia erozija, jos neyra. Mėnulio dulkių grūdeliai —kurių didžiąją dalį sukūrė mikrometeoritų smūgiai — išlieka aštrūs, šiurkštūs ir pernelyg giliai įkvėptos, gali lengvai susmigti į astronauto plaučių ląsteles.
O be to, Mėnulio dulkės gali levituoti. Kadangi nėra atmosferos, kuri apsaugotų nuo bombardavimo elektringomis Saulės vėjo dalelėmis, Mėnulio dirva gali įgyti elektrostatinį krūvį.
„Šis krūvis gali būti toks stiprus, kad dirvos dalelės gali kyboti virš paviršiaus,“ rašoma naujojoje studijoje.
Taip dulkės be didesnių problemų gali pakliūti į astronautų skafandrų plyšius, klostes ir taip atsidurti gyvenamosiose patalpose. Šios dalelės gali užteršti jautrią įrangą, užkimšti užtrauktukus, sugadinti aprangą ir — kaip Schmitt patyrė savo kailiu, — netyčia įkvėptos, sujaukti kūno veikimą.
Mėnulio dulkių gamyba
Naujuoju savo tyrimu Stony Brook universiteto (NY) tyrėjų komanda norėjo išsiaiškinti, kokią grėsmę šios dulkės kelia. Kadangi tikrų Mėnulio uolienų Žemėje ne tiek jau daug, komanda panaudojo penkis pavyzdžius iš Žemės, kuriais simuliuotos įvairiose palydovo vietose randamos dulkės. Tai buvo vulkaniniai pelenai iš Arizonos, nuo Kolorado lavos srauto nugremžtos dulkės ir stikliški, JAV Geologijos tarnybos laboratorijoje sukurti milteliai, skirti tokiems Mėnulio dirvos tyrimams.
Mėnulio dulkių poveikį žmogaus organams komanda tyrė, tiesiogiai sumaišydama dirvos pavyzdžius žmogaus plaučių ląstelėmis ir laboratorijoje užaugintomis pelių smegenų ląstelėmis. Mokslininkai kiekvieną dirvos mėginį sutrynė į tris rupumo lygius, mažiausios frakcijos grūdeliai tebuvo kelių mikrometrų skersmens (mažesni už žmogaus plauko storį) ir lengvai galėjo būti įkvėpti į plaučius.
Po paros patikrinusi ląsteles, komanda išvydo, kad visi dirvos tipai sukėlė didesnę ar mažesnę smegenų ir plaučių ląstelių žūtį. Pražūtingiausi buvo smulkiausi dirvos pavyzdžiai, nužudę iki 90 procentų jais paveiktų ląstelių. Iš karto nežuvusiose ląstelėse buvo užfiksuoti DNR pažeidimai, kurie, jeigu nebūtų ištaisyti, galėtų sukelti vėžį ar neurodegeneratyvinius susirgimus, rašė tyrimo autoriai.
„Akivaizdu, būsimiems tyrinėtojams bus svarbu stengtis neįkvėpti Mėnulio dulkių,“ rašė tyrėjai.
Bet kadangi žmonija per artimiausius dešimtmečius rengiasi Mėnulį tyrinėti, to išvengti bus sunku, pažymi tyrėjai.
Laimei, NASA šią problemą rimtai nagrinėja jau seniai ir kuria metodu, padėsiančius dulkių išvengti. Viena perspektyvi strategija: padengti jautrius paviršius Electrodynamic Dust Shield — iš esmės, elektriškai įkrautais skydeliais, kuriuose plonomis vielomis tekanti srovė nustumia dulkes šalin. Ankstyvieji laboratoriniai bandymai rodo, kad šie skydeliai veikia gerai, o kai kurie pavyzdžiai išbandomi tarptautinėje kosminėje stotyje. Dar nežinia, ar tokie skydeliai galės būti integruoti į astronautų skafandrus.
www.livescience.com