Tiesiog neįsivaizduojama istorija XXI amžiuje: kai visi spruko į krūmus ir bijojo net artintis prie tokių ligonių, drąsus gydytojas sugalvojo beprotišką planą, kaip jiems padėti ()
1793 metai Filadelfijos apylinkėse JAV buvo labai sunkūs. Visą vasarą žmonės krito tarsi lapai nuo geltonosios karštinės, o gydytojai tiesiog bijojo liestis prie pacientų. Liga buvo tokia baisi, kad kančiose mirė 5000 žmonių - 10 % tuometinės Filadelfijos gyventojų. Tačiau tokiose situacijose reikia didvyrio ir Stubbinsas Ffirthas ryžosi juo tapti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Stubbinsas Ffirthas buvo gydytojas, kuris aplinkybių dėka buvo pastūmėtas tiesiai į geltonosios karštinės sūkurį. Tuo metu gydytojai vengė geltonosios karštinės pacientų, laikydami ligą naujuoju maru. Buvo manoma, kad liga yra užkrečiama nuo prisilietimo ar netgi oru, todėl sveikieji stengėsi laikytis atokiau nuo mirštančiųjų. Ffirthas studijavo ligą, tačiau nesutiko su kai kuriomis žiniomis apie ją. Jis pastebėjo, kad daugiausia žmonių serga vasarą, todėl jis nusprendė, kad tai susiję su karščiu ir stresu.
Tačiau kaip užsispyrusiems gydytojams įrodyti, kad geltonoji karštinė yra neužkrečiama? Kaip priversti juos rūpintis sergančiaisiais kaip pridera? Aišku, vykdyti eksperimentus su savimi. Ffirthas apsigyveno šalia sergančiųjų ir laukė pasirodančių simptomų, tačiau nieko neįvyko. Tuomet jis kelis kartus negiliai įpjovė savo rankų odą ir pradėjo į žaizdas trinti ligonių vėmalus. Nes tai buvo logiškas kitas žingsnis - ką daugiau Ffirthas galėjo daryti, kai buvimas šalia sergančiųjų jo nesusargdino?
Vėmalai žaizdose jokio rezultato nedavė. Tai kaip ir patvirtino Ffirtho hipotezę, kad liga tarp žmonių nėra užkrečiama. Tačiau gydytojas nesiliovė ir pradėjo vėmalus piltis į akis. Vėlgi - jokia liga Ffirtho nepuolė. Todėl galiausiai vyras vėmalus pradėjo gerti.
Kaip tikriausiai galite nuspėti, Ffirthas nenustojo ir po to, nes skeptiški gydytojai vis tiek nežiūrėjo į šiuos eksperimentus rimtai. Todėl Ffirthas savo kūną pradėjo trinti ir kitais skysčiais - sergančiųjų krauju, seilėmis ir šlapimu. Kai taip ir nesusirgo, gydytojas paskelbė, kad geltonoji karštinė yra neužkrečiama ir ligonius būtina atidžiai gydyti, nes tai nėra pavojinga.
Visgi Stubbinsas Ffirthas buvo tik iš dalies teisus. Geltonoji karštinė nėra perduodama iš žmogaus žmogui - ją platina uodai. Tai išsiaiškino Kubos mokslininkas Carlos Finlay, tačiau jau po Ffirtho mirties. Vasaros karštis ar, juo labiau, stresas nebuvo svarbūs veiksniai - tiesiog vasarą daugiau uodų. Dabar mokslininkai taip pat pastebi, kad Ffirtho eksperimentų dalyviai ir taip jau nebebuvo užkrečiami, net per uodus. Ffirthas naudojo mirštančių žmonių vėmalus, seiles ir šlapimą - paskutinėse stadijose geltonoji karštinė nebeplinta. Kita vertus, jo eksperimentai bent jau padrąsino gydytojus prižiūrėti pacientus.