Kiekviename psichologijos pradžiamokslyje privalomai užsimenama apie garsųjį 1971 metais atliktą Stanfordo kalėjimo eksperimentą, kuomet koledžo studentai, surinkti į uždarą patalpą ir suskirstyti į kalinius ir sargybinius, iš tiesų transformavosi į žiaurius prižiūrėtojus ir isteriškus kalinius. Tačiau iš naujo įdėmiai pažvelgus į šį tyrimą išaiškėjo, kad jo vykdymas ir rezultatai yra labai, labai klaidinantys, rašo livescience.com.

Dalyvauti tyrime buvo atrinkti tik vyriškos lyties studentai. Tačiau panašu, kad gavę prižiūrėtojo vaidmenį jie savo padėtimi piktnaudžiauti pradėjo ne savaime – elgtis „kietai“ juos iš anksto skatino eksperimento vykdymui vadovavęs dabartinis Stanfordo universiteto (JAV) psichologijos profesorius emeritas Philipas Zimbardo. Tokias išvadas leido padaryti universiteto archyvuose saugotas garso įrašas.

Maža to, kai kurie kalinių vaidmenį atlikusių studentų nerviniai protrūkiai buvo sukelti ne kalėjimo sukeltos traumos. Bent vienas tokių tiriamųjų – Douglasas Korpi – „Medium“ žurnalistui Benui Blumui prisipažino, kad tik apsimetė, jog jo nervinė būsena yra nestabili, nes jam reikėjo anksčiau ištrūkti iš eksperimento aplinkos, kad galėtų pasiruošti baigiamiesiems egzaminams.

„Bet koks klinikinės patirties turintis specialistas būtų supratęs, kad apsimetinėju. Nesu labai geras aktorius. Na, kažką suvaidinti gal ir galėčiau, bet aš labiau isteriškas nei psichotiškas“, – žurnalistui sakė D. Korpi.

Eksperimento autorius P. Zimbardo devyniems tyrime dalyvavusiems studentams sumokėjo už tai, kad jie pabūtų kaliniais, o dar devyniems – už kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenį. Eksperimentas buvo vykdomas Stanfordo universiteto rūsyje įrengtame laikiname kalėjime. Jis turėjo trukti dvi savaites, tačiau P. Zimbardo draugė, pamačiusi, kokia bloga tiriamųjų būklė, įtikino psichologą nutraukti eksperimentą jau po 6 dienų.

Nuo to laiko Stanfordo kalėjimo eksperimentas buvo cituojamas kaip pavyzdys, kad unikalios situacijos ir neįprasti socialiniai vaidmenys gali išryškinti pačias tamsiausias žmonių puses. Eksperimentas psichologams ir istorikams suteikė paaiškinimą ir pateisinimą, kaip žmonės galėjo elgtis taip žiauriai vykdant Holokaustą ar kankinant žmones Abu Graibo kalėjime (dabar – Centriniame Bagdado kalėjime).

Tačiau išaiškėjus, kad P. Zimbardo turėjo tiesioginės įtakos tyrimo rezultatui, šie pateisinimai ir paaiškinimai gali nebetekti prasmės.

Pavyzdžiui, Niujorko universiteto (JAV) psichologijos ir neuromokslų profesorius Jay'us Van Bavelis socialiniame tinkle „Twitter“ rašė: „Esmė tame, kad prisitaikymas (angl. conformity) prie sąlygų nėra natūralus, aklas ar neišvengiamas. P. Zimbardo dėl to ne tik smarkiai klydo – jo vieši komentarai suklaidino milijonus žmonių ir paragino juos priimti melagingus Stanfordo kalėjimo eksperimento rezultatus.“

„Mokslininkai daugybę metų laikėsi nuomonės, kad prisitaikymas prie aplinkybių dažnai išryškėja tada, kai lyderiai skatina bendro identiteto jausmą. Tai yra aktyvus, įtraukiantis procesas – visiškai kitoks, nei automatinis ir savaiminis prisitaikymas“, – rašė Niujorko universiteto psichologas.

Iš pradžių P. Zimbardo kai kuriuos žurnalisto viešai pateiktus kaltinimus neigė, tačiau sutiko vėl pasikalbėti su B. Blumu po to, kai balandį prancūzų mokslininkas ir filmų kūrėjas Thibault'as Le Texier publikavo knygą „Melo istorija“ (pranc. Histoire d’un Mensonge), kuriame buvo gilinamasi į naujas išryškėjusias Stanfordo kalėjimo eksperimento vykdymo detales. Kai B. Blumas P. Zimbardo paklausė, ar T. Le Texier knyga pakeis eksperimento vertinimą visuomenės akyse, profesorius atsakė: „Tam tikra prasme, man tai visiškai nesvarbu. Šiuo metu kur kas didesnė problema yra tai, kad visiškai nebenoriu daugiau švaistyti savo laiko. Po šio pokalbio su jumis aš per interviu apie tai daugiau nebekalbėsiu.“

Viso šio triukšmo dėl eksperimento galima būtų ir išvengti – jeigu tik mokslo bendruomenė ir žiniasklaida aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būtų buvusi kritiškesnė. Pavyzdžiui, tyrimo rezultatai buvo publikuojami ne geros reputacijos recenzuojamame žurnale, o ganėtinai menkai žinomame leidinyje „Naval Research Reviews“. Žinant, kad įtakingesni žurnalai labiau vertina savo reputaciją ir todėl taiko griežtesnius recenzavimo proceso reikalavimus, galima manyti, kad būtent recenzavimo standartų skirtumas ir nukreipė P. Zimbardo pas mažiau žinomo žurnalo leidėjus.

Be to, kiti mokslininkai nesugebėjo atkartoti P. Zimbardo eksperimento rezultatų, tvirtina B. Blumas. Tačiau tikėjimas, kad žmonių elgseną iš esmės diktuoja jų aplinka ir socialinė padėtis, įsitvirtino mokslinėje ir bendroje visuomenėje – galbūt dėl to, kad ši idėja leidžia iš dalies pateisinti pačias bjauriausias žmonių elgesio apraiškas.

„Stanfordo kalėjimo eksperimentas patrauklus tuo, kad jis taiko giliau nei į mokslinio patikimumo reikalavimus. Galbūt dėl to, kad jis mums rodo tai, kuo mes patys beviltiškai norime tikėti: kad mes, kaip asmenybės, negalime būti absoliučiai atsakingi už kartais siaubingus dalykus, kuriuos pridarome“, – rašė B. Blumas.

„Ir nors nemalonu matyti, kaip žlunga P. Zimbardo žmogaus prigimties vizija, tai yra ir išlaisvinantis dalykas. Tai reiškia, kad mes atsikabinome nuo melo kabliuko. Mūsų veiksmus lemia aplinkybės. Mūsų klaidingumas yra situacinis. Lygiai, kaip evangelijos nuodėmių išpirkimą žada tik tiems, kurie yra tikintieji, Stanfordo kalėjimo eksperimentas pasiūlė savotišką išpirkimą pritaikytą specialiai tai mokslo erai, ir mes juo patikėjome“, – rašė žurnalistas.

Komentarai (2)