Konteineriniuose laivuose dirba nuo keliolikos iki kelių dešimčių žmonių. Jie dirba, gyvena savo įprastą gyvenimą, valgo ir tuštinasi. Tik kur jų atliekos keliauja? Negi tiesiai į jūrą?

Apie tai jau esame kalbėję - kruiziniai laivai keleivių atliekų į jūrą nepila. Ir tam yra ne tik ekologinių priežasčių. Kruiziniuose laivuose yra tiek daug tualetų, kad juos tiesiog paprasčiau nuvesti į bendrą atliekų surinkimo cisterną, kuri vėliau gali būti ištuštinama, o išvalytas vanduo tikrai gali būti išpiltas. Nors skamba kaip labai sudėtinga sistema, ji iš tiesų yra paprastesnė nei būtų, jei kiekvienas tualetas būtų nuvestas tiesiai į laivo išorę. Kodėl taip yra?

Na, pradėkime nuo to, kad pilti atliekas virš vandens linijos būtų tikrai negražu - kruiziniai laivai yra balti. Tačiau atliekų nuleidimui praktiškiau naudoti jūros vandenį - tikriausiai sutiksite, kad geriau jau viena bendra vandens sistema. Dėl tų pačių priežasčių geriau jau turėti cisterną su vandens valymo įrenginiais ir vienu išėjimu į jūrą. Taip užsikimšimo rizika vienoje iš linijų potencialiai nebūtų tokia baisi.

O štai didieji konteineriniai ir kariniai laivai, kaip ir praktiškai visi istoriniai laivai, tualetų turi ne tiek jau daug ir jie tikrai tuštinami tiesiai į jūrą. Tai yra kiek sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio - vanduo iš jūros turi pakilti iki tualeto, bet nenukeliauti niekur kitur, jei įvyks nedidelė avarija. Pačios atliekos turi būti išstumtos į jūrą taip, kad sistemai nereikėtų priežiūros. Kaip galite įsivaizduoti, situacija yra dar sudėtingesnė povandeniniuose laivuose.

Povandeninių laivų tualetai turi kovoti su dideliu vandens slėgiu, kuris kaskart panirus tvyro laivo išorėje. Dėl to naudotis povandeninio laivo tualetu anksčiau buvo labai sudėtinga - buvo juokaujama, kad visoms sklendėms naudoti reikia inžinieriaus. Štai Pirmojo pasaulinio karo laikų britų povandeninio laivo HMS E35 tualetas buvo toks sudėtingas ir neefektyvus, kad įgula mieliau jame laikė maisto atsargas, o patys laukdavo, kol galės išsituštinti lauke.

Bet būna ir blogiau. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos likus vos keliolikai dienų vokiečių U-1206 buvo priverstas iškilti, kai kažkas nutiko tualete ir iš jo pasipylęs vanduo užliejo akumuliatorius. Iškilimas buvo toks nesėkmingas, kad jį iškart subombordavo britai. Vienas vokiečių karys žuvo atakos metu, dar trys nuskendo, o likę 46, įskaitant kapitoną Karlą-Adolfą Schlittą, kuris ir papasakojo tualeto istoriją, buvo išgelbėti ir sulaikyti. Tiesa, po kelių dešimtmečių buvo iškelta versija, kad laivas skęsti ėmė dėl to, kad atsitrenkė į kitą toje vietoje buvusį nuskendusį laivą.

Visa tai tebevyksta ir šiais laikais - didieji laivai, kurie nėra skirti poilsiui, nereikalingo svorio nesivežioja ir atliekas atiduoda jūrai. Tačiau neskubėkite piktintis ir liūdėti - kad ir ką mes manytume apie savo gamtines atliekas, gamtiniame kontekste jos nėra toks jau blogas dalykas. Žinoma, nėra bloga mintis su jomis susitvarkyti deramai, tačiau konteinerinių laivų balastinio vandens perplukdymai iš vieno pasaulio galo į kitą, išsilieję naftos produktai, šiukšlės ir, aišku, oro tarša yra kur kas baisesni dalykai nei vienas ar kitas tirpstantis pėdsakas vandenyne.

Komentarai (4)