Pirmojo pasaulinio karo metu pasirodžiusios technologijos ir elektros suteiktos galimybės paskatino žmones susimąstyti, kokios inovacijos laukia žmonijos naujajame amžiuje. XX a. pradžios futuristai spėliojo, kaip technologijos ims klestėti ir pakeis visų žmonių gyvenimus į gerąją pusę.

Ir daugelis spėjimų nebuvo neteisingi – automobilių paplitimas, lėktuvai ir masinės komunikacijos priemonės tapo realybe. Tačiau su kai kuriomis šių technologijų specifikacijomis mūsų proseneliai gan stipriai prašovė – tačiau šie spėjimai tik rodo, kiek žmonių sukurtos technologijos patobulėjo per 100 metų, ir kiek dar galimybių gali dar mums suteikti.

Ateities pradžia

1917 m. vasarį patyręs išradėjas Alexanderis Grahamas Bellas „McKinley Manual Training School“ absolventams pasakė labai įkvepiančią kalbą, kurią vėliau daugelis ėmė vadinti pranašyste.

„Dabar mums labai įdomu pažvelgti į įvairius nutikusius pasikeitimus ir atsekti evoliuciją nuo praeities iki dabarties, – teigė A.G.Bellas, prisimindamas elektros ir automobilių sukeltą tranformaciją. – Remiantis praeities tendencijomis, galima nuspėti ir netolimą ateitį, o taip pat pastebėti naudingas sritis, kurios atsiveria žmonijai“.

1876m. A.G.Bellas užpatentavo prietaisą, kuris laidais perdavinėjo žmogaus balsą – telefoną. Šiam prietaisiui plintant, žmonės suvokė, jog šiuo prietaisu jų balsai gali nukeliauti milžniškus atstumus.

1915 m. „belaidis telefonas“ leido susikalbėti vyrams, iš kurių vienas buvo Virdžinijoje (JAV), o kitas Paryžiuje (Prancūzijoje) – tuo tarpu kitas vyras, esantis Honolulu (Havajuose, JAV), galėjo jų klausytis. Tuo metu tai buvo tolimiausias kada nors įvykęs pokalbis telefonu.

A.G.Bellas suvokė, kokią revoluciją sukūrė jo prietaisas, ir tuo itin žavėjosi. Jis sakė, kad „telefonas pranašauja tą laiką, kai žmonės galės kalbėtis būdami bet kurioje pasaulio vietoje, ir tam nereikės laidų“. Kai A.G.Bellas sakė šią kalbą, JAV jau veikė 11,7 mln. telefonų. 2000 m. šis skaičius išaugo iki 103 mln.

Ateities transportas

Prieš 100 metų daugelį žmonių domino, kokiu transportu naudosimės ateityje. 1914 m. „Ford“ automobilių kompanija buvo pirmioji, kuri pritaikė judančios surinkimo linijos technologiją automobilių gamyboje – o tai jiems leido pagaminti net 300 000 automobilių per metus. Naujos transporto technologijos, kaip ir telefonas, ėmė keisti visuomenę – o futuristai ėmė įsivaizduoti pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus nuo Majamio iki Maskvos turi savo automobilį. Ir tokia vizija nebuvo visiškai neteisinga: remiantis 2016 m. statistika, 95 proc. amerikiečių turi automobilius. Žinoma, dabartiniai mūsų automobiliai atrodo kiek kitaip, nei juos įsivaizdavo XX a. pradžios futuristai.

1918 m. sausio 6 d. „The Washington Times“ laikraštyje pasirodė straipsnis su antrašte  „Ateityje automobilių konstravimas bus tarsi judantis piešinys“. Jo autorius kalbėjo apie „Scientific American“ laikraštyje pasirodžiusias spėjimus, kaip turėtų atrodyti ateities automobilis.

Toks automobilis nepraleistų vandens, būtų atsparus visoms oro sąlygomis, šonai – visiškai iš stiklo, o sėdynės laisvai judėtų po visą automobilo interjerą. Jame būtų ir vairo bei stabdžių stiprintuvai, šildymas ir maža valdymo panelė, kurioje būtų navigavijos sistema.

Buvo manoma, kad vietoje vairo bus įmontuota vairalazdė, kurią valdyti būtų galima vienu pirštu. Kituose dizainuose automobilis turėjo 3 ratus arba važiuodavo ant oru pripildytų pagalvių, dėl kurių nereikėdavo amortizacijos. XX a. pradžios futuristai buvo sužavėti idėjos, kad ateityje žmonės keliaus ne tik žeme.

Kaip pavyzdį galima prisiminti 1899-1910 m. prancūzų menininko Jiean-Mare Cote sukurtus atvirukus. Juose buvo vaizduojama, kad iki 2000 m. žmonės karaliaus tiek danguje, tiek jūroje, o šių erdvių gyventojai – pavyzdžiui, paukščiai ar žuvys – padės jiems keliauti.

Tuo metu žmonijai keliavimas oru buvo ne tik įdomiausia, bet ir svarbiausia sritis. Broliai Wrightai savo pirmą sėkmingą skrydį lėktuvu atliko 1903 m., o iki Pirmojo pasaulinio karo kiti išradėjai ir inžinieriai jau buvo sukūrę daugybę skirtingų lėktuvo dizainų.

Tikriausiai dėl to J.M.Core manė, jog iki 2000 m. žmonės keliaus daugiausia oru, ir atsiras tokios technologijos kaip oro taxi, kariniai dirižabliai, skraidantys laiškanešiai ir viešasis oro transportas. Kai kuriuos orlaivius, kurie padeda pasiekti tolimas ir sunkiai prieinamas vietas ar karinius lėktuvus – šiandien jau turime, tačiau „Scientific American“ 1915 m. išpranašauto „Prancūzų nematomo lėktuvo“ vis dar nėra.

Tuo tarpu tokios technologijos, kaip asmeniniai skraidymo prietaisai, kurie leistų žmonėms medžioti ar žaisti tenisą ore, gali greitai tapti realybe. Tereikia sukurti reaktyvines skraidykles, kurių pavienių prototipų jau esama. XIX-XX a. buvo teigiama, kad XXI a. skraidančios mašinos jau bus įprastas reiškinys. Karalienės Viktorijos laikų menininkas Albertas Robida 1882 m. teigė, kad 2018 m. dangus bus pripildytas skraidančių automobilių. 1923 m. gegužę mokslinės fantastikos rašytojas Hugo Gernsbackas šią skraidančių automobilių idėją apibūdino kaip „helicar“. Jo manymu, tokia technologija galėtų išspręsti Niujorko eismo spūsčių problemą.

„Vienintelė praktinė išeitis yra sujungti automobilį su lėktuvu – ir tai tikrai nutiks per keletą artimiausių amžių. Automobilis-straigtasparnis, arba trumpiau, „helicar“ neužims daugiau vietos nei mums šiandien įprastas 7 vietų automobilis, taip pat jis nesvers daugiau. Bet vietoje važinėjimo žeme, jis pakils iš karto į orą, keliaus oro transporto linijomis ir nusileis bet kurioje vietoje“, – sakė H.Gernbackas.

Nors šiandien skraidančių automobilių savo garažuose neturime, tačiau tokios organizacijos kaip „Uber“, NASA, Rusijos kompanija „Kalashnikov“, „Toyota“ bei keletas kitų mažesnių kompanijų 2020 m. Olimpiadai kuria asmeninius skraidančius automobilius, todėl šis seniai išpranašautas išradimas gali būti ne taip jau ir toli. A.G.Bellas taip pat kalbėjo apie galimybę keliauti oru, pažymėdamas, kad toks būdas yra pigesnis nei keliavimas traukiniu – nes nereikia statyti geležinkelių.

„Sausumos transporto problemų sprendimas gali būti reguliarus oro transportas. Nors į didelių orlaivių sukūrimą reikės investuoti daug pinigų, tačiau nereikės statyti kelių“, – sakė A.G.Bellas.

Technologijos tampa asmeniškos

XX a. pradžios rašytojas Johnas Elfrithas Watkinsas „The Ladie's Home“ žurnalui parengė straipsnį, kuris vadinosi „Kas gali atsitikti per kitą šimtmetį“.

Čia jis kalbėjo apie pasaulį, kuriame technologijos nebūtų skirtos tik karo ar industrijos pramonei, o vietoje to būtų nukreiptos į kasdienes žmonių pramogas ir patogumus. Nors jis iš dalies buvo teisus, rašytojas nenumatė, jog televizija pas žmones atkeliaus tokiu poavidalu, kokį turime dabar.

Jis teigė, kad vieną dieną koncertus ir operas bus galima žiūrėti savo namuose, ir jos bus „tokios pat įspūdingos ir realiai skambančios, kaip ir klausantis realiame teatre“ – taip pat, kad „žmonės bei daiktai galės būti filmuojami, o vaizdas tiesiogiai perduodamas į kitą laido galą už tūkstančių kilometrų“. Galima tik spėlioti ar jis nebuvo pagalvojęs ir apie asmenukę.

J.E.Watkinsas tikėjo, kad technologijos pakeis mūsų namus ir valgymo įpročius. Nors mechaniškai vėsinamas šaldytuvas buvo išrastas tik 1925 m., o plačiai pradėtas naudoti po 1940 m., rašytojas teisingai nuspėjo, kad „šaldytuvai gebės išlaikyti didelius maisto kiekius šviežius gan ilgą laiko tarpą“ – o taip pat, kad „keliaujantys šaldytuvai pristatys vaisius ir daržoves iš viso pasaulio net ir ne sezono metu“.

J.E.Watkinsas nuspėjo ir greito maisto pramonės atsiradimą. Jis sakė, kad „iš anksto paruoštas karštas ar šaltas maistas bus tiekiamas tiesiai į namus“, ir kad tai visiškai panaikins gaminimą namuose. Be to, J.E.Watkinsas manė, jog maistas bus pristatinėjimas ne tik automobiliais, bet ir pneumatiniais vamzdžiais.

Kai kurie XX a. rašytojo spėjimai tikrai yra arti realybės, tačiau jis visiškai prašovė ties keliais kitais XXI a. gyvenimo aspektais. Jis manė, kad žmonija jau bus visiškai išnaikinusi tokius kenkėjus kaip tarakonus, peles ir uodus, o laukinius gyvūnus bus galima pamatyti tik draustiniuose.

Nors šiandien tokie spėjimai mums atrodo neįprasti, XX a. reakciją į tai galėjo paskatinti tokių gyvūnų kaip kvagos (stepinio zebro), karvelių keleivių ar sterblinių vilkų išnykimas. Šiandien masinį gyvūnų nykimą sukelia kiti žmonių veiksmai – bet galime džiaugtis, kad vis dar nepasiekėme tokio lygio, kokio bijojo XX a. futuristai.

J.E.Watkinsas taip pat manė, kad šiandien jau nenaudosime C, W ir Q raidžių – nes, anot jo, šios raidės yra visiškai nereikalingos. Dar jis teigė, kad žmonės taps superrūšimi, o fizinis ugdymas prasidės dar lopšyje ir jei „vyras ar moteris negalės nueiti 16 km. be sustojimo – jie bus laikomas silpnais“.

Deja, šiandieninė pasaulinio nutukimo problema rodo, kad realybė yra visai kitokia. Kitiems XX a. pradžios futuristams atrodė pakankamai aišku, kad robotai ir automatika bus XXI a. žmogaus kasdienybė. Jie teigė, kad robotai tarnaus kaip vairuotojai ir valytojai, skalbs mūsų rūbus ar net gi už mus paspaus rankas.

A.G.Bellas irgi nuspėjo šias tendencijas – bei numatė, kad industrija vystosi dėl naujų technologijų, todėl mokslininkų ir inžinierių trūkumas nuolat augs. 1917 m. kalboje „McKinley Manual Training School“ aboslventams jis pasakė: „Lengva nuspėti, kad mokslininkai ir technikos ekspertai ateityje užims garbingas pozicijas visose valstybėse. Jūsų ateitis yra garantuota“.

Švarios energijos ateitis

Turbūt labiausiai stebinatys spėjimai iš praėjusio amžiaus yra susiję su iškasamu kuru ir aplinka. Taip, šiandien žmonija vis dar naudoja iškastinį kurą ir nepaiso mokslininkų teikiamų klimato kaitos įrodymų, tačiau dar XX a. žmonės kalbėjo, jog kada nors šios energijos šaltinio teks atsisakyti.

1896 m. mokslininkas Svante Arrhenius apskaičiavo, kad anglies dioksido koncentracijos didėjimas atmosferoje pakels vidutinę Žemės temperatūrą iki 8-9 laipsnių. Jis ištyrė, kad žmonės išskiria anglies dioksidą tokiais pačiais tempais, kaip ir natūralūs Žemėje vykstantys procesai – o dėl to, kad 1896 m. anglies buvo sudeginama pakankamai mažai, S.Arrhenius manė, jog žmonių keliama šiluma neprives prie didelių probemų dar tūkstančius metų. Tačiau kai 1908 m. buvo išleista jo knyga „World in the Making“, anglies deginimas buvo jau taip išaugęs, kad S.Arrhenius buvo įsitikinęs, jog anglies dioksido kiekis atmosferoje padidės ne per tūkstantmetį, o per keletą amžių.

Mokslo visuomenė į S.Arrhenius idėją kreipė mažai dėmesio ir nepripažino, kad iškastinis kuras turėjo kokios nors blogos įtakos mūsų planetai per paskutinį amžių. Bet dar prieš mokslininkams suvokiant klimato kaitos procesus, futuristai spėjo, kad žmonijai atsisakyti anglies ir naftos teks pakankamai greitai.

„Anglies ir naftos sunaudojimas vis auga, tačiau šių resursų kiekis yra labai ribotas, – teigė A.G.Bellas savo 1917 m. kalboje. – Mes galime iškasti anglį, bet niekada jos negalėsime padėti atgal. Mes galime ištraukti naftą iš požeminių rezervuarų, bet niekada negalėsime jų pripildyti. Mes esame vartotojai ir naudojame savo Žemės rezervus, kad galėtume keliauti. Anglies ir naftos kasmetinis pasaulinis suvartojimas yra toks didelis, kad jau galima nuspėti, kada šie produktai pasibaigs. Ką mes darysime kai neturėsime anglies ir naftos?“

šradėjas paminėjo, kad tuo metu vandens jėgainės dar buvo ribotos ir pabrėžė, jog vieną dieną žmonija gebės gaminti energiją iš potvynių ir bangų ar „naudoti saulės spindulius tiesiogiai kaip energijos šaltinį“. A.G.Bellas buvo ne vienintelis, kuris manė, kad XXI a. mums teks rasti naują energijos šaltinį.

1917 m. kilęs didelis anglies trūkumas JAV privertė žmones reikalauti resursų naudojimo draudimo. Tuo metu vienas „Chicago News“ autorius teigė, kad kaupti anglį yra kvaila. Jo nuomone, rūpintis anglimi greitai bus taip pat beprasmiška, kaip  irrūpintis lajaus žvakėmis.

„Žmonės, kurie rūpinasi anglies kiekiu, nesupranta, kad po 100 metų žmonės sakys, kad „mūsų seneliai, tie vargšai žmonės, iš tikrųjų naudojo anglį šildymui!“, – rašė jis. Žinoma, kol kas iš to mes nesijuokiame.

Remiantis JAV Energijos informacijos administracija, JAV vis dar gauna 17 proc. savo energijos iš anglies, kitus 28 proc. – iš naftos produktų, 33 proc. – iš natūralių dujų, o tik 12 proc. – iš atsinaujinačių energijos šaltinių. Visame pasaulyje anglis sudaro 27 proc. energijos produkcijos, o atsinaujinantys šaltiniai – 24 proc. Geroji žinia yra ta, kad šie skaičiai keičiasi – nes atsinaujinatys nergijos šaltiniai tampa pigesni nei iškastinis kuras – ir vis labiau stumia mus į tą ateitį, kuri buvo numatyta dar XX a pradžioje.

Parengta pagal Futurism.com

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()