NASA mokslininkai trečiadienį paskelbė, kad už 6,5 mlrd. kilometrų nuo Saulės skriejantis smarkiai įšalęs dangaus kūnas Ultima Thule yra – labai tinkamai – didžiulio sniego senio pavidalo.

Pirmosios išsamesnių detalių atskleidžiančios nuotraukos buvo gautos iš JAV kosmoso agentūros zondo „New Horizons“, antradienį praskriejusio arti šio objekto, esančio tamsioje, šaltoje Saulės sistemos srityje, vadinamoje Koiperio juosta. Iš jų matyti, kad Ultima Thule yra sudaryta iš dviejų rutulio pavidalo kūnų, kadaise suartėjusių ir sukibusių. Mokslininkai šį atradimą laiko labai svarbiu.

Ultima Thule, atrasta teleskopu 2014 metais, yra tolimiausias ir potencialiai seniausias kosminis objektas, kada nors stebėtas iš kosminio aparato.

Prieš praskriejimą mokslininkai turėjo vienintelę neryškią nuotrauką, kurioje šios objekto pavidalas atrodė pailgas, panašus į kėglį ar žemės riešutą.

„Ši nuotrauka tokia (būdinga) 2018-iesiems... Susipažinkite su Ultima Thule!“ – neslėpdamas džiaugsmo sakė šios misijos pagrindinis tyrėjas Alanas Sternas, kai pademonstravo naują raiškesnę kosminio kūno nuotrauką, padarytą zondui skriejant maždaug už 27 tūkst. kilometrų. Šios nuotraukos raiška yra 140 metrų pikseliui.

„Kėglio nebeliko – tai visų panašiausia į sniego senį“, – A.Sternas sakė per NASA spaudos konferenciją.

„Tai, ką pasiekė šis kosminis aparatas ir ši komanda, neturi precedento“, – pabrėžė jis.

Ultima Thule paviršius atspindi maždaug tiek pat šviesos kaip „daržo žemė“, pridūrė tyrėjas ir paminėjo, kad toje srityje saulės šviesa 1,6 tūkst. kartų silpnesnė negu Žemėje.

Objektas yra apie 33 km ilgio ir apsisuka aplink savo ašį maždaug per 15 valandų. Didesniąją dalį NASA pavadino Ultima, o kitą, apie triskart mažesnę – Tule (Thule).

„Tai pirmasis objektas, kai galime aiškiai pasakyti, jog jis susidarė būtent tokiu būdu“, – aiškino A. Sterna, turėdamas omenyje, kad Ultima Thule susidarė susijungus dviem atskiriems kūnams.

„Tai iš tikrųjų užbaigia šį reikalą. Žinome, kad būtent taip daugeliu atvejų susidaro tokio pobūdžio objektai“, – kalbėjo jis.

„Laiko mašina“

Maždaug prieš 4,5 mlrd. metų sušalusių akmenėlių debesis pradėjo sukibti į gurvuolius. Tokiu būdu ilgainiui susiformavo du kūnai – Ultima ir Tulė.

Lėtai sukdamiesi jie galiausiai susijungė. Misijos geologijos programos vadovas Jeffas Moore'as sakė, kad šis susidūrimas įvyko „itin mažu greičiu“, galbūt siekusiu tik vieną ar kelis kilometrus per valandą.

Pasak mokslininko, jeigu toks susidūrimas įvyktų automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuotojai tikriausiai netgi nesivargintų pildyti eismo įvykio deklaracijos. Pasak J.Moore'o, abi skiltys tiesiog „remiasi viena į kitą“.

„New Horizons“ – tarsi laiko mašina, nukelianti mus atgal į Saulės sistemos formavimosi laikus, – aiškino J.Moore'as. – Matome planetų formavimosi pradžios fizinę išraišką, sustingusią laike.“

Kita šios misijos mokslininkė Carly Howett pažymėjo, kad „galime tvirtai sakyti, jog Ultima Thule yra raudona“ – galbūt dėl ilgai trukusio ledo švitinimo kosminiais spinduliais.

NASA tyrėjai pažadėjo, kad vėliau ketvirtadienį bus paskelbta naujos informacijos, įskaitant žinias apie Ultima Thule sudėtį ir atmosferą, lėtai gaunant duomenis iš „New Horizons“. Planuojama, kad artimiausiu laiku bus gauta dar didesnės raiškos šio kosminio kūno nuotraukų.

Mokslininkai nusprendė patyrinėti Ultima Thule, kai 2006 metais paleistas „New Horizons“ 2015 metais baigė savo pagrindinę misiją – praskriejo pro Plutoną ir atsiuntė iki šiol ryškiausių šios mažosios planetos nuotraukų.

Pasak A.Sterno, buvo siekiama gauti Ultimos nuotraukų, kurių raiška būtų triskart didesnė negu fotografuojant Plutoną.

Planetų tyrimų priešakyje

Pasak NASA, Ultima Thule yra neoficialus šio objekto pavadinimas. Antikinėje ir viduramžių literatūroje bei žemėlapiuose taip buvo vadinama kažkokia tolima šiaurinė žemė ar sala, tapusi vietos už žmonėms pažįstamo pasaulio ribų simboliu.

Projekto mokslininkas Halas Weaveris, dirbantis Johnso Hopkinso taikomosios fizikos laboratorijoje, sakė, kad Koiperio juosta, kurioje išlikę daug Saulės sistemos formavimosi pradžios liekanų, buvo atrasta tik praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.

„Tai planetų mokslo priešakys“, – sakė H.Weaveris.

„Pagaliau pasiekėme Saulės sistemos pakraščius. Objektus, egzistavusius ten nuo pat pradžių ir, kaip manome, menkai tepakitusius. Mes tai išsiaiškinsime“, – pridūrė jis.

Pirmadienį kitas NASA aparatas – OSIRIS-REx – pasiekė kitą rekordą, pradėjęs skrieti orbita aplink asteroidą Benu. Šis maždaug 500 metrų skersmens dangaus kūnas yra mažiausias, aplink kurį kada nors yra paleistas skrieti kosminis zondas.

NASA sakė, kad įskriejimas į orbitą aplink dangaus kūną, esantį maždaug už 110 mln. km nuo Žemės, yra „šuolis žmonijai“, nes dar joks aparatas nėra „sukęsis taip arti tokio mažo kosminio objekto, kurio gravitacijos vos pakanka išlaikyti aparatui stabilioje orbitoje“.

Komentarai ()