O tempora, o mores! Už ką mūsų nekęs ateities kartos? (4)
Palaikome ir giname ekonominius žmonių skirtumus taip pat atkakliai, kaip valstybių sienas
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Niekas nekinta taip sparčiai ir nevalingai, kaip visuomenės papročiai. Bet kiekvienu konkrečiu momentu ir epochoje jie laikomi kažkuo nepajudinamu ir savaime suprantamu. Priešais Medium skelbiamos esė autoriaus Timothy Kreiderio akis pakito tiek daug, kad praeities kraštovaizdis tapo nebeatpažįstamu.
Kreideris rašo, kad jį visada stulbino dabarties atlaidus, ar net pašaipus požiūris į praeitį – įsitikinimas, kad mes vien dėl gimimo datos esame labiau išsilavinę, žmogiškesni ir visaip kitaip geresni už buvusius iki mūsų. Tačiau šiandienos jaunieji radikalai rytoj taps senais reakcionieriais. Kiekviena karta neišvengiamai sutinka su tuo, kam anksčiau priešinosi.
Pavyzdžiui, iki devintojo dešimtmečio gimusioms feministėms, norinčioms išgyventi vyrų valdomame pasaulyje, teko elgtis griežtai. Jos žinojo, kad skundai nepadės, ir mokėsi ignoruoti prievartą ir pašaipų požiūrį. Tūkstantmečio kartos feministės jų požiūriu – inkščiančios skundikės, besimėgaujančios aukos statusu. Tuo tarpu milenialės feministės, patyrusios, kad jų parodymai gali sužlugdyti kino žvaigždes ar įtakingus verslininkus, stebisi, kodėl ankstesnės kartos – tos „bevalės mazgotės“ – taip ilgai visa tai kentė.
Kiekviena nauja karta ankstesnę kartą niekina, o po jų ateinančios vėlesnės nesupranta. Ką dabar mes darome tokio, kas po tūkstančio, šimto ar vos pusšimčio metų bus vertinama kaip nesuvokiamai bjauru? Už ką mūsų nekęs palikuoniai?
Galbūt už tai, kad su planetos ištekliais pasielgėme kaip paaugliai su neužrakintu tėvų seifu su gėrimais. Arba už tai, kad padarėme Žemę nepalankia žmonių gyvenimu kitiems porai šimtų tūkstančių metų ne iš kvailumo – juk apie šiltnamio efekto pasekmes žinojome jau seniai – o dėl savo vartotojiškumo. Arba už šimtų tūkstančių gyvūnų ir augalų rūšių sunaikinimą, kurios galėtų padėti gydyti vėžį ar Alzheimerio ligą. Juos tikrai glumins mūsų priklausomybė nuo interneto ar mūsų kultūros herojai.
Kada nors pradėsime atsižvelgti į visos bendruomenės interesus, ir ne tik žmonių. Moralės normos gali taip išsivystyti, kad bus savaime suprantama, jog gyvūnai jaučia taip pat kaip žmonės – tad nusipelno užuojautos. Ar būsimos kartos supras mūsų pasiteisinimus, kad mums tai nė netoptelėjo? Ir iš vis, kaip sugebėjome save įtikinti, kad dėl mėsos ir kailių žudomų gyvūnų vidinis pasaulis paprastesnis už mūsų, paklaus būsimos kartos.
Deja, kur kas lengviau įsivaizduoti ateitį, kuriame būsime smerkiami dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, nei dėl atsainaus elgesio su savo pačių rūšies atstovais. Tikiuosi, žmonės kada nors taps tokie apsišvietę, kad sukritikuos mane už tai, kad praėjau pro benamį ir jam nepadėjau, rašo Timothy Kreideris. Autorius tikisi, kad palikuoniai niekados nesupras, kaip mums pavyko susitaikyti su socialine nelygybe – su faktu, kad kai kurie žmonės tiesiogine to žodžio prasme turi milijonus kartų daugiau pinigų ir valdžios.
Ekonominius žmonių skirtumus palaikome ir giname taip pat atkakliai, kaip valstybių sienas. Jei pabandytumėte įsivaizduoti bet kokią sistemą, kuri būtų pranašesnė už dabartinę rinkos ekonomiką, kiti žmonės (vyresni ir turtingesni) tik pasijuoktų iš jūsų. Sakydama kalbą Nacionalinės knygos premijos įteikimo ceremonijoje rašytoja Ursula K. Le Guin kapitalizmą pavadino dieviška karalių teise. Norėtųsi tikėti, išauš diena, kai palikuoniai žiūrės į mus taip, kaip dabar žiūrime į ekskomunistinio bloko šalių piliečius – kaip į brutalios ideologijos įkaitus, o ne kaip į fanatikus, rašo Kreideris.
O ką, jei žmonės po 20, 50 arba ir 1000 metų bus tokie pat moraliai nebrandūs, kaip ir mes dabar?
Tarkime, kad žmonės visada, visais laikais ir visose kultūrose, lieka savimi ir esminė jų charakteristika – ne kalba ir ne vaizduotė, o gyvenimas grupėmis, daro prielaidą autorius. Žmogus – ne Ž. Ž. Ruso „kilmingas laukinis“, ir ne blogai užmaskuotas Thomas Hobbes žudikas. Veikiau jis – išgąsdintas mokinukas, galintis pasiryžti arba padėti benamiams, arba dalyvauti patyčiose iš bendraklasio – viskas priklauso nuo to, kuriuo atveju bus labiau mėgstamas.
Laimei, dėl mūsų jautrumo kitų žmonių spaudimui, esame tokie pat jautrūs tobulėjimui, kaip ir papročių prastėjimui. Sunku būtų paneigti, kad žmonės palengva, nenoriai ir netolygiai, bet visgi tampa geresni. V. Nabokovas rašė: „Kad ir kiek degraduotų mūsų amžininkas, bendrai vertinant, jis geresnis už Homero laikų žmogų, homo homericus, ar viduramžių žmogų“.
Kai, jau suaugę, su gėda prisimename ką nors kvailo ar žiauraus iškrėtę, tarkime, 7-oje klasėje, iš tiesų būname neteisingi savo pačių atžvilgiu. Vertiname save vaikystėje iš susiformavusio, turinčio etinius standartus, suaugusiojo perspektyvos. Tai – šalutinis brendimo ir, tikėkimės, tobulėjimo efektas. Sveiko asmenybės vystymosi požymis – ne išsižadėti savęs, o priimti save praeityje. Visad žvelgiame iš aukšto į jau išaugtas fazes. Gali būti, būtent todėl taip lengvai ir griežtai teisiame savo protėvius – tačiau iš tiesų ne taip jau toli nuo jų nukeliavome. Užtenka prisiminti ne taip jau seniai buvusią vergiją ar baudžiavą.
Būtų malonu manyti, kad dabartinis civilizacijos išsivystymo lygis yra „suaugęs“. Tačiau mes veikiau paaugliai, jau stiprūs, tačiau vis dar vaikiško proto. Optimistiškiausias variantas: palikuoniai žiūrės į mus taip, kaip subrendę žmonės žiūri į paauglius. Šiek tiek su pasidygėjimu, tačiau be pavydo ir su meile. Su dėkingumu, kad peraugo šią sunkią beatodairišką savo versiją, už tai, ko išmoko ir už tai, kad iš viso išgyveno.
republic.ru