Paaiškėjo, kaip stipriai skiriasi gyvybinės zonos ribos paprastai ir sudėtingai gyvybei: prie M spektrinės klasės žvaigždžių visa gyvybinė zona tampa nebetinkama sudėtingoms gyvybės formoms

Taip pat plius potvyniškai prirakintų planetų magnetinis laukas yra 3x silpnesnis, o dauguma atvejų aplamai jo nerasta (kas lygu atmosferos praradimui). Beto berods buvo straipsniai, jog pačios žvaigždės spektrinė T, kai yra gana žema, irgi blogai potencialioms biosferoms įsisavinti tą energiją. Žodžiu Trappist sistema atkrenta praktiškai. Taip pat pagal daug duomenų, atmetus planetas su mažu orbitiniu periodu, didelė dalis yra super žemės, su Mž nuo 1 iki 10, o nuo Mž 1.6 planeta tampa dažniausiai ne uoline, tai irgi stumia ribą iš kitos pusės. Žodžiu K ir G klasės žvaigždės, su didesnio orbitinio periodo planetomis, kurių masė iki ~1,6 Mž yra didžiausias taikinys šiuo momentu. Džiugu, kad nusimato daug projektų šitai sričiai tyrinėt, ir bendra imtis , kad didžioji dalis potencialiai padorių planetų yra deja superžemės, bus pasislinkusi į mažesnės masės sritį,- tiesiog matavimo įranga ne tokia jautri buvo pastaruoju metu dar, ir fiksavo daugumoj tik masyvesnes planetas su norimu orbitiniu periodu.