Paprastas klausimas, bet ar žinote, kas iš tikro sukelia griaustinį? ()
Mokykloje mus visus mokė, kad griaustinį sukelia žaibas. Taip pat aiškindavo, kodėl griaustinis atkeliauja vėliau, nei pamatome žaibą. Tokios žinios moksleivius dažniausiai domina tik tiek, kiek to reikia atsiskaitymų metu. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, jei panagrinėtume detaliau?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Griaustinį sukelia žaibas, kuris iš esmės yra elektronų srovė, tekanti tarp debesų ar pačiuose debesyse. Oras aplink šią elektronų srovę įkaista net iki 27 760 laipsnių pagal Celsijų - o tai reiškia, kad jo temperatūra yra net 3 kartus didesnė už Saulės paviršiaus temperatūrą.
Įkaitintam orui vėstant, aplink žaibo srovės kelią susiformuoja dalinio vakuumo koridorius. Šalia esantis oras išsiplečia - o po to staigiai susitraukia. Dėl šios priežasties aplink žaibą esantis koridorius ima vibruoti tarsi vamzdinis būgnas ir tai sukelia didžiulį garsą. Šioms vibracijoms po truputį rimstant garsas ima aidėti, o tai ir yra griaustinis. Griaustinį galime girdėti net jei žaibas, kuris jį sukelia, nutolęs per 16 kilometrų nuo mūsų.
Kai žaibas trenkia netoliese, mes pirmiausiai pamatome jį, o tik vėliau išgirstame griaustinį - nes garsas juda žymiai lėčiau, nei teka elektronai. Dėl šios priežasties šis garsas labiau primena smūgio bangą, nei įprastą garso bangą. O štai garso greitis yra išvis nesulyginamas su šviesos greičiu. Žaibo šviesa mūsų akis pasiekia per sekundės dalelytę, o štai garsas, palyginus, juda tarsi sraigė paskui tarpplanetinę raketą.
Audiovizualinis žaibo ir griaustinio spektaklis yra oro molekulių vibracijos dinamikos ir šios dinamikos sudrumstimo elektros jėgomis kombinacija. Tai yra nuostabus šou, kuris primena gamtos galią.
Parengta pagal „Scientific American“.
