„Sulaikyk kvėpavimą, atsigerk vandens arba tiesiog labai išgąsdinsime“, – turbūt tokius patarimus pradėjusiems žagsėti žmonėms davė ne vienas. Visgi daugybė mokslininkų teigia, kad nėra anatominio žagsulio paaiškinimo, be to, trūksta ir patikimų tyrimų, galbūt kada nors padėsiančių sukurti, pavyzdžiui, purškiklį nuo žagsulio.

Kaip surasti tūkstantį žagsinčių?

Merilendo universiteto profesorius Robertas Provine‘as knygoje „Curious Behavior: Yawning, Laughing, Hiccupping, and Beyond“ rašo, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria žagsulį tyrinėjantys mokslininkai, yra tas, kad nuolatos tenka tirti sudėtingus atvejus, kai vienas ar keli žmonės žagsi ilgą laiko tarpą, pavyzdžiui, savaitę.

„Sunku daryti bendras išvadas, kai tiriame tik vieną ar du individus. Dažniausiai žagsulys trunka gana trumpai, todėl į vieną vietą surinkti šimtą ar tūkstantį žagsinčių žmonių, yra praktiškai neįmanoma. Galbūt todėl ši tema lieka mokslo paraštėse, nėra išvadų, kaip kovoti ir išvengti žagsulio, kokia jo reikšmė visam organizmui“, – rašo profesorius.

Dažniausiai teigiama, kad žagsėjimą sukelia nevalingai susitraukinėjanti diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys. Kai diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys pradeda spazmuoti, žmogus greitai įkvepia oro, užsidaro antgerkliai. Tai ir yra žagsėjimo priežastis.

Žagsėjimas neturi aiškios fiziologinės funkcijos, nėra žinoma, kokias vietas reikia sudirginti ir paveikti, kad žmogus pradėtų žagsėti. Tiesa, išskiriama, kad žagsėjimą gali paskatinti alkoholio, gazuotų gėrimų vartojimas, persivalgymas, drastiška temperatūrų kaita. Pavyzdžiui, žmogus gali pradėti žagsėti, jei išgėręs karšto gėrimo, iš karto valgys ledus. Be to, aprašomi atvejai, kai žagsėjimą paskatino maudymasis itin šaltame vandenyje.

Žagsėjo 68 metus

Žagsėjimo rekordas priskiriamas amerikiečiui Charlesui Osbornui, kuris žagsėjo nuo 1922 iki 1990 metų. Nors trumpalaikis žagsėjimas laikomas normaliu reiškiniu, jeigu jis trunka ilgiau nei 2 paras, patariama kreiptis į medikus.

Ilgai žagsintys žmonės dažniausiai netenka svorio, juos kankina nuovargis, jie gali turėti psichologinių problemų. Teigiama, kad ilgalaikis žagsulys gali įspėti apie besiformuojančius auglius smegenyse, inkstų nepakankamumą. Tiesa, tai pavieniai atvejai, iš kurių daryti apibendrinimų mokslininkai neskuba.

Štai „Scientific American“ rašoma, kad po staigaus oro įkvėpimo žagsėjimo garsas susidaro po maždaug 35 milisekundžių. Toks rezultatas gautas stebint neurologų pacientus.

Nuo cukraus valgymo ir išgąsdinimo iki sekso

Universalaus recepto, kuris padėtų įveikti žagsėjimą, žmonės ieško labai ilgai. Šį reiškinį aprašė Galenas, Avicena ir kiti medicinos istorijos autoritetai.

Įdomu tai, kad žagsintiems žmonėms buvo siūloma stipriai išsigąsti, o jei žagsulys nepraiena ilgiau, pasimylėti. Pasirodo, lytinio akto metu stimuliuojamas nervas gali padėti atsipalaiduoti, vėl sureguliuoti kvėpavimo sistemos veiklą.

Šiek tiek realistiškesnį mokslinį paaiškinimą turi patarimai sulaikyti kvapą arba kvėpuoti orą per maišelį. Pasirodo, kad didesnis anglies dioksido kiekis gali slopinti žagsėjimą. Toks eksperimentas buvo atliktas su trimis pacientais, kurie nesiliovė žagsėti 4 paras.

Visgi tam, kad tokie bandymai ir patarimai turėtų didesnio mokslinio svorio, reikia daugiau eksperimentų dalyvių, tyrimų su kontrolinėmis grupėmis, kai matoma tiriamųjų reakcija, pavyzdžiui, į padidintą anglies dioksido kiekį deguonyje, nekeičiant kitų parametrų, galinčių turėti įtakos rezultatams.

Japonijoje medikai netgi bandė atlikti invazines procedūras, kurių metu implantuoti elektrodai turėjo blokuoti tam tikrų nervų signalus. Buvo skelbiama, kad kai kuriais atvejais tokie metodai pasiteisino, tačiau buvo ir pacientų, kuriems elektroterapija nepadėjo.

Buožgalviai ir evoliucija

Sukurta daugybė teorijų, aiškinančių, kodėl žagsėjimo mechanizmas mums apskritai reikalingas. Pasak vienos iš jų, žagsėjimą paveldėjome evoliucionuodami iš buožgalvių aplinkos. Sudėtingai kvėpavimo sistemai, kai kvėpuojama tiek vandenyje, tiek išnėrus, turėjo greitai adaptuotis, reikėjo, kad plaučius paliktų vanduo. Žagsėjimas juos tarsi išvalydavo.

Dar vienos teorijos autoriai tikina, kad kai kurie žmonės tiesiog neišauga iš kūdikystės. Kūdikius žindančios motinos žino, kad į kūdikių skrandį patenka per daug oro, o toks mechanizmas padeda kuo greičiau jį iš ten pašalinti.

Yra duomenų, kad vaisius pradeda žagsėti būdamas dar 8 savaičių. Laikui bėgant ir vaikui augant, žagsėjimo intensyvumas ir dažnumas turėtų mažėti.

Jei kūdikiio žagsėjimas užsitęsia, dažniausiai daroma krūtinės ląstos nuotrauka, ieškoma uždegimo židinio. Tiesa, aiškios metodikos ar testų, kaip įvertinti žagsėjimą, nėra.

Užkrečiamas žiovulys rodo stiprų ryšį

Jeigu žagsinčio žmogaus dar reikia ilgiau paieškoti, apsidairykite, jūsų biuro kolega greičiausiai žiovauja. Dar daugiau, pamatę, kaip žiovauja jis, greičiausiai tai daryti pradėsite ir jūs. Na, nebent labai jo nemėgstate.

Romos universiteto mokslininkai teigia, kad toks žiovulio kopijavimas tai artumo įrodymas. Pasak jų, veidrodinius neuronus daug geriau aktyvuoja artimi ir mėgstami žmonės, giminaičiai. Vadinasi, tėvas žiovuliu daug greičiau užkrės sūnų ar dukrą, o ne bendradarbį. Bent jau tokį rezultatą gavo Italijos mokslininkai.

Žiovulį taip pat bandyta paaiškinti įvairiomis hipotezėmis, tačiau jos paneigiamos taip pat greitai, kaip ir sukuriamos.

Pavyzdžiui, teigta, kad žiovaudami tiesiog į kūną „įleidžiame“ daugiau deguonies, kai jo trūksta. Teorija buvo paneigta eksperimentais, kai paaiškėjo, kad kambaryje, kuriame yra daugiau deguonies, žmonės žiovavo ne mažiau, nei tai darė eksperimento dalyviai kambaryje su mažiau deguonies.

Dar vienas įdomus bandymas buvo atliktas Čikagos universitete. Pasiūlyta idėja, kad žiovaudami žmonės atvėsina smegenis, nes šaltas kompresas ant galvos tarsi sumažino žiovavimo intensyvumą.

Gali būti, kad tiek žagsulį, tiek žiovulį sukelia daugybė faktorių, darančių įtaką vienu metu, o vieno atsakymo rasti nepavyks.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Tautvydas Lukaševičius

Komentarai (1)