Daugeliui senovės Egiptas asocijuojasi su faraonais, piramidėmis ir dinastija, kuri prasidėjo maždaug 3100 metais prieš Kristų. Tačiau dar gerokai prieš tai – maždaug 9300-4000 metais prieš Kristų – egzistavo paslaptinga ir klestėjusi Neolito laikotarpio tauta, kurios gyvensena ir kultūros išradimai sukūrė pagrindą pažengusioms ateities civilizacijoms, rašo sciencealert.com.

Tačiau kas jie tokie buvo? Pasirodo, kad jie iki šiol buvo labai mažai tyrinėti, bent jau lyginant su jų įpėdiniais. Tačiau neseniai šešiose laidojimo vietose atlikti kasinėjimai suteikė svarbios informacijos apie tai, kaip gyveno ši paslaptinga tauta.

Viena iš priežasčių, kodėl mes taip mažai žinome apie Neolito laikų Egiptą, yra ta, kad potencialaus kasinėjimo vietos dažnai yra sunkiai prieinamos ir yra giliai po buvusios Nilo salpos (upės slėnio dalies, apsemiamos per potvynius ir poplūdžius) teritorija arba atokiose dykumose.

Tačiau Jungtinės priešistorinės ekspedicijos (Combined Prehistoric Expedition) nariai gavo Egipto aukščiausiosios senovės liekanų tarybos leidimą tyrinėti Neolito laikų vietoves Egipto vakarinėje dykumoje. Vietovės, kuriose šiuo metu yra atliekami kasinėjimai, yra įsikūrusios buvusiose išnykusio sezoninio ežero pakrantėse, netoli vietos, vadinama „Gebel Ramlah“.

Neolito laikais buvo drėgniau nei dabar, tad senovės gyvulių augintojai galėjo gyventi ten, kur dabar nieko nėra. Archeologai savo dėmesį sutelkė į paskutinį Neolito laikotarpį 4600-4000 metais prieš Kristų, kuomet buvo auginami prijaukinti gyvuliai ir ožkos, perdirbami laukiniai augalai ir laidojami gyvuliai. Šie žmonės taip pat statė megalitus, šventoves ir net šiek tiek į Stounhendžą panašius apskritimus.

Paskutiniu Neolito laikotarpiu žmonės ėmė laidoti mirusiuosius per oficialias ceremonijas. Griaučiai suteikia itin svarbios informacijos, nes tai griaučiai anuomet gyvenusių žmonių, tiesiogiai kontaktavusių su kultūrine ir fizine aplinka. Sveikata, santykiai, mityba ir net psichologinės patirtys gali palikti žymių ant dantų ir kaulų.

2001–2003 metais archeologai minėtoje vietovėje atkasė trejas kapines – pirmąsias vakarinėje dykumoje – ir aptiko bei išstudijavo 68 skeletus. Kapuose buvo gausu artefaktų, ornamentinės keramikos, kriauklelių, akmenų ir papuošalų, pagamintų iš stručio kiaušinio lukšto.

Taip pat mokslininkai aptiko žėručio drožinių, gyvūnų liekanų, kosmetinių įrankių, kuriuos naudojo moterys, ir vyrų naudotų akmeninių ginklų.

Archeologai nustatė, kad vaikų mirtingumas anuomet buvo mažas, žmonės buvo aukšti ir ilgai gyveno. Vyrai buvo vidutiniškai 170 cm ūgio, o moterys – maždaug 160 cm. Dauguma moterų ir vyrų gyveno ilgiau nei 40 metų, o kai kurie net išgyvendavo iki šeštojo dešimtmečio, o tai anuomet buvo labai daug.

Kaip bebūtų keista, 2009–2016 metais tie patys mokslininkai aptiko dvejas kapines, kurios gerokai skyrėsi. Ištyrinėję dar 130 skeletų jie nustatė, kad šalia jų buvo mažai artefaktų. Be to, vaikų mirtingumas buvo didesnis, o žmonės buvo mažesnio ūgio ir gyveno trumpiau: šiuo atveju kalbama apie kelių centimetrų ir maždaug dešimties metų skirtumus.

Taip pat įdomu, kad didesniojoje iš šių dvejų kapinių buvo ir atskira jaunesnių nei trejų metų vaikų laidojimo vieta. Daugiausia buvo aptikta naujagimių, įskaitant vėlyvo išsivystymo laikotarpio vaisių. Taip pat buvo aptikti ir trijų moterų su naujagimiais palaikai, todėl spėjama, kad jos mirė gimdydamos. Tai yra pasaulyje žinomos ankstyviausios kūdikių kapinės.

Išvadų interpretacija

Tad ką galima pasakyti apie šiuos žmones, ką jau bekalbėti apie jų protėvius? Pasirodo, kad galima pasakyti labai daug. Šie duomenys leidžia daug sužinoti apie lytį, gyvenimo eigą, gerovę, statusą ir kitus dalykus.

Pavyzdžiui, kodėl buvo tokių didelių skirtumų tarp šių dvejų kapinių? Tai galėjo būti atskiros populiacijos, tačiau tai yra mažai tikėtina, kalbant apie bendrus fizinius panašumus. Tad veikiausiai galima kalbėti apie skirtingą statusą: vienos kapinės buvo skirtos elitui, o kitos – darbininkams. Tai yra ankstyviausias toks įrodymas Egipte.

Kapai taip pat suteikia informacijos apie to meto šeimos struktūrą. Bendras lyčių santykis visose kapinėse yra vienas vyras ir trys moterys, o tai leidžia teigti, kad būta poligaminių santykių. Tačiau bendras kapų skaičius ir įrodymų apie individualius namus stoka rodo, kad tai buvo platesnės giminės kapinės.

Taip pat galima daryti išvadą ir apie tai, kad vaikai nuo trejų metų jau buvo laikomi pilnaverčiais žmonėmis ir laidojami kartu su suaugusiais.

Taip pat esama tvirtų įrodymų apie pagarbą anksčiau palaidotiems žmonėms, nes žmonės būdavo laidojami tuose pačiuose kapuose. Kai būdavo aptinkami protėvių kaulai, jie būdavo tvarkingai sudėliojami. O kai kuriais itin įdomiais atvejais net būdavo mėginama „rekonstruoti“ skeletus ir sudėlioti iškritusius dantis į vietą. Kartais taip būdavo padaroma neteisingai.

Toks elgesys, o taip pat akivaizdžiai inovatyvi technologinė ir anksčiau minėta ceremoninė architektūra, pavyzdžiui, šventovės, rodo, kad žmonės buvo pasiekę tam tikrą civilizacijos lygį ir nebuvo paprasčiausiai gyvulių augintojai.

Vietų konservavimas

Vienas iš svarbių šių kasinėjimų komponentų yra Egipto (ir viso pasaulio) paveldo išsaugojimas. Kasinėjimų metu archeologai nustatė, kad kapai nebuvo grobstyti, skirtingai nuo kapaviečių Nilo slėnyje.

Paskutiniai žmonės, kurie prisilietė prie šios Neolito laikų radinių „Gebel Ramlah“ vietovėje, gyveno tuo metu. Tačiau vėjo sukelta erozija pasiekė tokį lygį, kad kažkada užkasti palaikai dabar guli labai arti paviršiaus ar beveik paviršiuje.

Ir tokios destrukcijos tempas gerokai paspartėjo nuo 2001 metų. O tapęs atviras, šių vietų kontekstas gali būti prarastas, organinės medžiagos gali sudūlėti. Tai reiškia, kad jeigu archeologai nebūtų radę šių palaikų, jie greitai būtų išnykę amžiams. Deja, tai taip pat reiškia, kad kitos vietos iš to laikmečio nyksta.

Todėl kasinėjimus atliekantys archeologai ir Egipto aukščiausioji senovės liekanų taryba nuspendė, kad kai radiniai bus ištyrinėti, jie bus vėl palaidoti, kad, kaip tikimasi, išliktų dar tūkstančius metų.

Komentarai ()