Juos vadina „tykotojais“ ir gali būti, kad jie paslapčia stebi mus iš kosmoso jau milijonus metų – dar iki atsirandant žmonėms.

Tokią drąsią idėją kelia naujo mokslinio darbo autorius, amerikietis fizikas Jamesas Benfordas. Ir nors jo idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo radikali, mokslininkas savo hipotezes grindžia ilga SETI (Nežemiško intelekto paieškos) bendruomenės vystomų pasvarstymų istorija, rašo „Science Alert“.

Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje radiofizikas Ronaldas Bracewellas pirmasis iškėlė mintį, kad „pažangios galaktinės bendruomenės“ galėjo po kosminę erdvę paskleisti tarpžvaigždinius zondus kaip „hipotetinius jutiklius“, kurie stebėtų ir gal netgi palaikytų ryšį su kitomis gyvybės formomis – taip pat tomis, kurios egzistuoja Žemėje.

„Netoliese esantis zondas galėtų laukti, kol mūsų civilizacija pakankamai išvystytų savo technologijas, kad tą zondą surastų, o jau surastas aparatas galėtų imtis bendravimo realiu laiku. O iki tol jis gali periodiškai, daugybę erų raportuoti savo kūrėjams apie mūsų biosferos ir civilizacijos būklę“, – savo straipsnyje rašo J.Benfordas.

Ir nors šias dešimtmečių senumo R.Bracewello idėjas apie zondus mokslininkai ne vieną kartą analizavo, o mokslinės fantastikos kūrėjai ne kartą pasitelkė savo kūriniuose (žinomiausias šių idėjų produktas yra keistasis monolitas, atvaizduotas filme „2001: A Space Odyssey“), kokių nors įrodymų apie robotizuotų žmonijos stebėtojų egzistavimą iki šiol nėra nė ženklo.

Bet dabar J.Benfordas tvirtina nustatęs idealią vietą, kur Saulės sistemoje galima būtų ieškoti nežemiškų tykotojų, kad jie kuo ilgiau galėtų mus stebėti patys likdami nematomais.

Savo straipsnyje fizikas tvirtina, kad ilgaamžiai pasislėpę robotai saugiausią vietą rastų ant tam tikros klasės uolėtų Žemei artimų objektų, kurie yra vadinami ko-orbitiniais objektais.

Kaip jau galima numanyti iš pavadinimo, šie Žemės kvazi-palydovai aplink Saulę skrieja tokia orbita, kuri yra panaši į Žemės ir laikosi arti mūsų planetos, nes yra gravitaciškai susieti ir su Žeme, ir su Saule.

Astronomai kol kas rado tik nedidelį tokių objektų kiekį. Artimiausias Žemei – nedidelis asteroidas 2016 HO3, kurį NASA apibūdina kaip „nuolatinį žemės kompanioną“.

„2016 HO3 kilpa juda aplink mūsų planeta, bet niekada smarkiai nenutolsta, nes kartu su Žeme keliauja apie Saulę. Iš esmės šis mažas asteroidas tarsi šoka su Žeme“, – 2016 metais aiškino NASA Žemei artimų objektų tyrinėtojas Paulas Chodasas.

Bet gali paaiškėti, kad ko-orbitiniai objektai nėra šiaip Žemės šokių partneriai. Dėl jų nuolatinio orbitinio artimo, šie netolimi kosminiai objektai tuo pačiu yra ir optimalus stebėjimo taškas nežemiškų civilizacijų zondams, kurie skirti nuolatiniam Žemės stebėjimui.

„Šie Žemei artimi objektai yra idealus būdas stebėti mūsų pasaulį nuo saugaus natūralaus objekto. Jie pasiūlo visus išteklius, kurių gali prireikti nežemiškai civilizacijai: medžiagas, patikimą inkarą ir slėptuvę“, – savo straipsnyje aiškina J.Benfordas.

Dėl tokios galimybės – ir fakto, jog ko-orbitiniai objektai yra iš tiesų netolimi Žemei – fizikas ragina SETI programą vykdantiems astronomams sutelkti savo dėmesį būtent į tokius asteroidus.

„Turėtume imtis jų stebėjimo be užuolankų – ir elektromagnetinio spektro stebėjimo metodais, ir planetiniais radarais, ir aplankydami juos zondais“, – rašo J.Benfordas.

Beje, tokių asteroidų aplankymas būtų naudingas ne tik dėl vilties aptikti nežemiškos civilizacijos pėdsakus, bet ir dėl kitų priežasčių – ypač įvertinus tai, kad mokslininkams kol kas žinoma labai nedaug, mažiau nei 20 ko-orbitinių objektų.

Ir taip jau sutapo, kad J.Benfordo norai gali išsipildyti ganėtinai greitai.

Kinija jau viešai paskelbė apie savo planus vykdyti ambicingą 10 metų trukmės misiją, kuri numato ir 2016 HO3 asteroido aplankymą bei jo mėginių paėmimą. Kartu tai bus ideali galimybė iš arti pasižiūrėti, ar šiame nuolatiniame Žemės palydove nėra kokių nors ne žmonių sukurtų objektų.

Nors, žinoma, ne visa SETI bendruomenė galvoja lygiai taip pat, kaip J.Benfordas ir tikisi, kad tokiuose asteroiduose rasime technologinius ateivių pėdsakus.

„Kokia tikimybė, kad viename iš tokių ko-orbitinių objektų yra ateivių zondas? Akivaizdu, ekstremaliai maža. Bet jeigu tokios teorijos patikrinimas beveik nieko nekainuos, tai kodėl gi ne? Net jei nerasime ateivių, vis vien galime rasti ką nors įdomaus“, – tvirtina fizikas-teoretikas ir astrobiologas Paulas Daviesas, dirbantis Arizonos universitete (JAV).

Straipsnį publikavo žurnalas „The Astronomical Journal“.

Komentarai (3)