Mokslininkai viduramžių literatūroje aptiko tokią sekso sceną, kad ji net šiems laikams būtų „ko gero per karšta“ ()
Mokslininkai atrado seniai prarasto viduramžių „meilės romano“ variantą, kuriame yra sekso scena, „ko gero per karšta, kad ją publikuotų koks šiuolaikinis leidėjas“, rašo „Live Science“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prancūzų poema „Le Roman de la Rose“ (liet. „Rožės romanas“) pasakoja istoriją apie dvariškį, viliojantį moterį – eilėraštyje minimą „rožę“. Teigiama, kad poema buvo labai populiari ir perpublikuojama vėl ir vėl.
„Le Roman de la Rose“ iš tiesų buvo populiariausias tų laikų blokbasteris, – pranešime teigia Bristolio universiteto (D.Britanija) viduramžių žinovė Marianne Ailes, kuri identifikavo naujus rankraščio fragmentus. „Žinome iš to, kiek rankraščių ir fragmentų yra išlikę, ir iš daugybės aliuzijų į tekstą kituose viduramžių raštuose“.
Per „karšta“ publikavimui
M.Ailes teigia, kad kiekviena 22 000 eilučių poemos versija yra šiek tiek kitokia – ir užrašytoji šviežiai atrastuose fragmentuose nėra išimtis. Tačiau juose yra scena, anksčiau neišlikusi iki šių laikų – ir ji gerokai primena „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Scenoje pasakotojas naudoja piligrimo, atsistojančio prieš relikvijorių metaforą – bet gana akivaizdu, kad ruošiamasi seksualiniam aktui. Pasakotojas kalba apie „kelioninę lazdą“ ir apibūdina ją „stangrią ir stiprią“, o taip pat kalba apie „jos įstatymą į griovį“. Jei užuominų nepakanka, piligrimas dar ir atsiklaupia prieš relikviją „pilną judrumo ir vikrumo, ir esančią tarp dviejų puikių stulpų… ir kylantį norą garbinti“.
Tokios užuominos ištisus amžius skaitytojus šiek tiek trikdė. Štai 1900 metais viduramžių tyrinėtojas ir bukinistas Frederick Startridge Ellis atsisakė versti šokiruojantį skyrių ir paliko jį originalia prancūzų kalba.
Prancūzų leidėjo „Livre de Poche“ parengtas standartinis šiuolaikinis poemos leidimas taip pat „pameta“ kai kurias iš šių eilučių, sakoma M.Ailes pranešime.
Panaudota ne pagal paskirtį
„Le Roman de la Rose“ – dviejų autorių darbas, ir jis buvo baigtas rašyti 1280 m. Nauji fragmentai buvo atrasti Vusterio vyskupijos archyvuose – ten juos surado Nicholas Vincentas iš Rytų Anglijos universiteto.
M.Ailes sako, kad ranka rašyti pergamentiniai dokumentai buvo naudojami kaip knygų įrišimas – ir iškart buvo aišku, kad čia yra kažkas ypatingo. Pirma, rašysena ant perdirbto įrišimo buvo žymiai senesnė nei popieriaus lapas. Antra, mokslininkė pastebėjo garsiąją frazę iš „La Roman de la Rose“ – „bel accueil“. Tai reiškia „gražus, deramas priėmimas“ (angl. fair welcome).
Praėjus maždaug šimtmečiui po eilėraščio parašymo, garsus anglų poetas Geoffrey Chauceris, geriausiai žinomas iš „Kenterberio istorijų“, baigė dalinį „Rožės romano“ vertimą.
„Nėra nė dviejų identiškų poemos egzempliorių, todėl kiekvienas naujas radinys prideda dar vieną fragmentą dėlionės, padedančios mums suprasti, kaip šie tekstai buvo skaitomi ir interpretuojami viduramžiais“, – sako Marianne Ailes.
