Viskas prasidėjo 1855 m. nuo istorijos apie jaunamartę, kurią žiauriai nužudė jos naujasis vyras, rašoma livescience.com. 1855 m. dienraštis „Brooklyn Daily Eagle“ pranešė apie siaubingą žmogžudystę, įvykdytą viename Prancūzijos kaime. Nuotakos tėvai iš pradžių nenorėjo jos išleisti už išrinktojo dėl „kartais keistoko jaunuolio elgesio“. Tiesa, visais kitais atžvilgiais jis buvo „puikus jaunikis“.

Galiausiai tėvai nusileido, ir vestuvės įvyko. Jaunavedžiams pasišalinus sutvirtinti savo santuoką, netrukus iš jų miegamojo pasigirdo „kraują stingdantis klyksmas“. Atskubėję žmonės išvydo „mirties agonijos kamuojamą jaunąją“. Jos krūtinė buvo praplėšta ir siaubingai išdraskyta. Sutuoktinis šėliojo kaip beprotis, išsitepęs žmonos krauju. Jis spėjo suvalgyti dalį krūties. Moteris netrukus iškeliavo anapilin. Vyras „nepaprastai įnirtingai priešinosi“, tačiau taip pat greitai mirė.

Dėl kokios priežasties įvyko šis siaubingas incidentas? Gydytojui ieškant atsakymų į šį klausimą paaiškėjo, kad „jaunikiui buvo įkandęs keistas šuo“. Keturkojo žmogui perduota beprotybė yra vienintelis tragiško įvykio paaiškinimas. Dienraštyje nelaimė aprašyta gana sausai, kaip „liūdnas ir sielvartą keliantis pasiutligės atvejis“. Tačiau eiliniam piliečiui galėjo pasirodyti, kad skaito gotikinę siaubo istoriją apie vilkolakius: pasiutusio šuns įkandimas sukėlė baisią metamorfozę, ir žmogus virto žiauria pabaisa, kurios nežmoniški seksualiniai impulsai baigėsi šlykščiu ir nesuvokiamu smurto protrūkiu.

Knygoje „Mad Dogs and Other New Yorkers: Rabies, Medicine, and Society in an American Metropolis, 1840-1920“ nagrinėjamos paslėptos reikšmės, slypinčios diskurse apie pasiutligę. Istorijų apie pasiutligės kamuojamą jaunikį variacijos Šiaurės Amerikos laikraščiuose buvo spausdinamos bent nuo XVIII a. pradžios ir iki pat XVIII a. dešimtojo dešimtmečio pabaigos. „Eagle“ straipsnis iš esmės buvo liaudies pasakojimas apie pasiutusius šunis ir plonytę liniją, skiriančią žmogų nuo gyvulio. Pasiutligė sėjo baimę, nes visiems atrodė, kad ši liga paverčia žmones įniršusiais žvėrimis.

Siaubinga ir mirtina liga

Istorikas Eugenas Weberis kartą pastebėjo, jog XIX a. Prancūzijos valstiečiai „labiau už viską bijo vilkų, pasiutusių šunų ir gaisro“. Pasiutligės atvejai leido žmonių vaizduotei prisigalvoti įvairiausių siaubingų dalykų apie keturkojus ir jų įkąstus žmones. XIX a. ir XX a. pradžioje gerokai daugiau gyvybių nusinešė kitos infekcinės ligos, tokios kaip cholera, vidurių šiltinė ir difterija, tačiau nuskambėjęs perspėjimas „Pasiutęs šuo!“ akimirksniu sukeldavo siaubą, nes vos vienas įkandimas galėjo reikšti ilgai trunkančius kankinančius simptomus ir neišvengiamą mirtį.

Šiuolaikinei medicinai yra žinoma, kad pasiutligę sukelia virusas. Patekęs į organizmą, virusas nervų sistema nukeliauja į smegenis. Kadangi nuo įkandimo iki simptomų pasireiškimo paprastai praeina ne viena savaitė ar net mėnuo, pasiutligė nebėra mirties nuosprendis, jei pacientas greitai gauna antikūnų injekciją ir vakciną, kad išsivystytų organizmo atsparumas. Nors pasiutligės sukeltų mirties atvejų Jungtinėse Amerikos Valstijose pasitaiko retai, pasaulyje nuo šios ligos kasmet tebemiršta dešimtys tūkstančių žmonių.

Remiantis XIX a. šaltiniais, pasibaigus inkubaciniam laikotarpiui, kuris trunka 4–12 savaičių, prasideda pirmieji simptomai, pavyzdžiui, neaiškus jaudulys ar nerimas.

Paskui simptomai progresuoja į pasiutligei būdingus spazmų ir traukulių priepuolius. Šiam ligos vystymosi etapui taip pat būdinga nemiga, jaudrumas, karščiavimas, padažnėjęs pulsas, seilėjimasis ir pasunkėjęs kvėpavimas. Neretai sergantieji haliucinuoja ar patiria kitų psichikos sutrikimų. Bandymai susilpninti smurto protrūkius vaistais dažnai baigdavosi nesėkme, ir gydytojams belikdavo tik stebėti tolesnę ligos eigą. Po dviejų–keturių dienų pacientą galiausiai ištikdavo mirtis.

Net šiandien pasiutligė yra neišgydoma, pasireiškus klinikiniams simptomams. Prieš keletą amžių pasiutligės sukeltas kūno kontrolės ir racionalaus mąstymo praradimas atrodė tarytum prieš aukos žmogiškumą nutaikytas puolimas. Ilgainiui sergančių gyvūnų platinama liga, kurios visi labai bijojo, tapo apipinta pasakojimais apie antgamtines jėgas, perduodančias piktavališkų gyvūnų galias ir paverčiančias žmones pabaisomis.

Įkandimai, paverčiantys žmones gyvūnais

XIX a. amerikiečių pasakojimuose apie pasiutligę antgamtinės jėgos neminimos tiesiogiai, tačiau simptomų apibūdinimai nurodo žodžiais neišreikštas prielaidas, kad įkandimo metu žmogui buvo perduodama gyvūno dvasia.

Laikraščiuose dažnai rašydavo, kad pasiutlige nuo šuns įkandimo užsikrėtę žmonės loja ir urzgia, o nuo katės įkandimo – viską drasko nagais ir šnypščia. Haliucinacijos, kvėpavimo takų spazmai ir nevaldomos konvulsijos sukūrė siaubingą piktą menančio gyvūno poveikio vaizdą.

Informacija apie tradicines prevencines priemones atskleidžia, kaip amerikiečiai įsivaizdavo plonytę liniją tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo. Liaudies medicinoje buvo teigiama, kad šuns įkąstas žmogus gali apsisaugoti nuo pasiutligės užmušęs šunį, ant žaizdos uždėjęs šuns šerių, arba nupjovęs jam uodegą. Tokios priemonės reiškia numanomą būtinybę nutraukti nematomą antgamtinį ryšį, siejantį pavojingą gyvūną ir jo auką (žmogų). Kartais liga pasižymėdavo keistomis ypatybėmis.

Kai 1886 m. nuo pasiutligės mirė Bruklino gyventojas, „New York Herald“ užfiksavo neįprastą atvejį: praėjus kelioms minutėms nuo paskutinio žmogaus atodūsio, „melsvas apskritimas ant rankos – niufaundlando mirtinojo įkandimo ženklas – išnyko“.

Tik mirtis nutraukė pasiutusio šuns daromą poveikį.

Istorijų apie vampyrus sąsajos su pasiutusiais šunimis

Gali būti, kad pasiutligė paskatino sukurti pasakojimus ne tik apie vilkolakius, bet ir apie vampyrus. Gydytojas Juanas Gomezas Alonso atkreipė dėmesį, kad siaubingieji pasiutligės simptomai turi panašumų ir į vampyrizmą: iškreipti garsai, nenormalios veido išraiškos, nerimas ir kartais laukinis bei agresyvus elgesys, paverčiantis pasiutligės kamuojamus žmones tikromis pabaisomis.

Nepaprastai padidėjęs jautrumas dirgikliams, sukeliantis varginančius spazminius priepuolius, sveikiems žmonėms turėjo atrodyti labai keistai. Net žvilgsnis į veidrodį gali baigtis smurtinga reakcija (kaip byloja pasakojimai apie gyvuosius numirėlius, vampyrai nepalieka atspindžio veidrodyje). Be to, remiantis Rytų Europos gyventojų liaudies pasakojimais, vampyrai pasiversdavo ne šikšnosparniais, bet vilkais ir šunimis (pagrindiniais pasiutligės platintojais).

Cave canem – saugokitės šuns.

Komentarai (3)