Neįtikėtinas eksperimentas, kurio metu katę pavertė veikiančiu telefonu ()
Ką bendro turi katė ir telefonas? Pasirodo, 1929 metais profesoriaus Ernesto Gleno Weverio ir jo asistento Charleso Williamo Bray Princetono universitete atlikto eksperimento metu jie buvo vienu kūnu. E.G. Weveris ir C.W. Bray‘us paėmė gyvą, tačiau be sąmonės esančią katę ir pavertė ją veikiančiu telefonu – kad išbandytų, kaip garsą priima klausos nervas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kad atliktų savo eksperimentą, vyrai pirmiausiai užmigdė katę ir atvėrė jos kaukolę – kad geriau prieitų prie klausos nervo. Prie nervo buvo prijungtas telefono laidas, o kitas laido galas buvo prijungtas prie telefono imtuvo. C.W. Bray‘us kalbėjo į katės ausis, o E. G. Weveris klausė per imtuvą už maždaug 15 metrų esančiame garso nepraleidžiančiame kambarėlyje.
Tais laikais buvo manoma, kad jutimo nervo atsako dažnis koreliuoja su stimulo intensyvumu. Kalbant apie klausos nervą, kuo garsas yra garsesnis, tuo gaunamas dažnis turi būti aukštesnis. Kai C.W. Bray‘us skleisdavo tam tikro dažnio garsą, E.G. Weveris šį garsą per imtuvą išgirsdavo tuo pačiu dažniu. C.W. Bray‘ui didinant garso dažnį, E.G. Weverio girdimo garso dažnis taip pat padidėdavo.
Šis eksperimentas įrodė, kad atsako klausos nerve dažnis koreliuoja su garso dažniu. Kad patvirtintų eksperimento rezultatus, šie mokslininkai atliko daugiau bandymų įvairiomis sąlygomis. Kai jie vieną laido galą prijungė prie audinio ir nervo, nesančio šalia klausos nervo, telefono imtuvas neskleidė jokio garso. Vieno eksperimento metu jie sustabdė kraujo tekėjimą į katės galvą, dėl ko garso perdavimas į imtuvą taip pat nutrūko. Dėl atradimų šio eksperimento metu jie buvo apdovanoti pirmuoju Howard Crosby Warren bendruomenės medaliu, kurį įteikė ekspertimentinių psichologų bendruomenė 1936 metais.
Netrukus C.W. Bray‘us tapo asocijuotu Prinstono universiteto profesoriumi, o vėliau – JAV oro pajėgų žmogiškųjų išteklių tyrimų asocijuotu tyrimų direktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metu jis dirbo vienu pagrindinių civilinės psichologijos tyrimų mokslininku tiek Nacionalinės gynybos tyrimų tarybai, tiek laivynui.
Tuo tarpu E.G. Weveris tapo Prinstono universiteto psichologijos departamento direktoriumi ir dirbo kartu su dr. Juliusu Lempertu iš Lemperto otologijos instituto - tyrinėjant otosklerozę, neįprastą kaulų augimą ausyje, dėl ko atsiranda klausos sutrikimas, nes ausis nesugeba sustiprinti garso. Antrojo pasaulinio karo metu E.G. Weveris dirbo Nacionalinės tyrimų tarybos konsultantu karinių veiksmų prieš povandeninius laivus srityje. Jis pastebėjo, kad vyrai su muzikiniais sugebėjimais yra geriausi sonarų operatoriai – nepaisant to, kokiu instrumentu jie moka groti.
Įdomu tai, kad C.W. Bray‘us ir E.G. Weveris nebuvo suinteresuoti pritaikyti savo eksperimento rezultatų praktikoje. Vietoje to, jiems rūpėjo šių bandymų metodologija ir protokolas. Jų eksperimento metu sukurtas technikas puikiai žinojo gydytojai, kurie panaudojo jas tyrinėdami žmonių klausą. Jų atradimai padėjo pamatus kochleariniams implantams, kurie garso vibracijas paverčia elektros signalais smegenyse.
