Lietuvės išradimas žada revoliuciją virtuvėje: vartotojai nustebs, kiek po galiojimo datos maistas gali būti vartojamas ()
Kuo labiausiai pasitikite spręsdami, ką daryti su jogurtu, pasibaigus jo galiojimui? Nurodyta data, akimis, nosimi ar liežuviu? Statistika rodo, kad prekybininkai ir gyventojai išmeta tonas tinkamų vartoti produktų, nes vieni vadovaujasi maisto saugos taisyklėmis, kiti – gamintojų nurodymais. Londonietė Solveiga Pakštaitė dar universitete sugalvojo būdą nustatyti, kada išties maistas jau tikrai netinkamas valgyti, ir už tai ne tik pelnė profesionalų pripažinimą, bet ir susišlavė keletą prestižinių apdovanojimų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pramoninį dizainą baigusi mergina dabar ne kuria naujus produktus, o tobulina savo išradimą – temperatūrai jautrią etiketę, kuri vertinama kaip geriausias maisto šviežumo indikatorius. Ši etiketė, pavadinta „Mimica Touch“, gali net valandos tikslumu pranešti, kada produktas sugenda, ir, kaip rodo pavadinimas, tai galima suprasti ją vien palytėjus.
27 metų lietuvė siekia, kad išradimas prigytų maisto pramonėje, todėl įkūrė kompaniją „Mimica“, jai vadovauja ir su aštuoniais kolegomis tobulina etiketę, kad ją būtų galima naudoti kuo plačiau – ir ilgo galiojimo produktams, ir ant įvairių pakuočių.
Idėją pasufleravo aklieji
Prieš kelias dienas virtuvėje patyriau nemalonią (bent jau nosiai ir liežuviui) situaciją. Gaminau daržovių troškinį, kurį norėjau paskaninti ir „nuspalvinti“ konservuotais kukurūzais. Vos pradarius skardinę nosį užgulė nemalonus kvapas. Rusva spalva irgi nežadėjo nieko gero, bet surizikavau paragauti. Jei kada galvojote rauginti kukurūzus, įspėju – neskanūs. Nesuvokdama, kaip jie prarūgo sandarioje skardinėje, kuri stovėjo tamsioje spintelėje, patikrinau galiojimo datą – 2022 metai.
Panašią situaciją prieš keletą mėnesių patyriau su kefyro tetrapaku – dideliais skaičiais užrašyta data rodė, kad galima saugiai gerti dar savaitę, o nepradarytas tetrapakas buvo išsipūtęs kaip senis besmegenis. Karsti bepradedantį kefyrą kartais supilu į blynų ar pyrago tešlą – tinka ne prasčiau nei mielės, bet šito skonis buvo toks, kad tiko nebent išpilti.
Kefyras pats pranešė, kad jau nebetinkamas gerti. Skardinė neatrodė įtartinai, o konservuoti kukurūzai – ne pomidorai, dangtelio kasdien nekilnosi ir nečiupinėsi, ar kuris šonas dar nepapuvo. Deja, galiojimo data, perfrazuojant vieną reklamą, – dar ne viskas, produktas yra viskas. Solveiga išrado būdą nustatyti, ar dar galiojantis produktas iš tiesų tinkamas valgyti, o pasibaigusio galiojimo jau turėtų būti išmestas.
Idėją jai pakišo aklieji. Dirbdama dizaino ir ergonomijos konsultacijų kompanijoje, lietuvė studentė ieškojo būdų problemoms, su kuriomis neregiai susiduria viešajame transporte, išspręsti. Aklieji kasdienius veiksmus atlieka kitais būdais, nei įprasti tiems, kurie mato. Tačiau maistas, kaip bendraudama su neregiais sužinojo Solveiga, jiems yra problema, ypač – spausdintos galiojimo datos.
Solveiga išgirdo, kad dėl prastos mitybos daug aklųjų kankina antsvoris, diabetas. Jie esą vengia pirkti šviežius produktus, nes šie greitai genda. Sunkiai išmokstamas Brailio raštas jai neatrodė gera išeitis, juoba kad jį keičia screen reading – technologija, tekstą paverčianti garsu, ne ant visų pakuočių pateikiama informacija Brailio raštu. Solveigą sudomino būtent ši problema.
„Man įdomu žmonės ir problemų sprendimas. Tikiu, kad dizainas yra taikomoji psichologija, ir tai mane žavi. Sužinojau, kad problemas galima išspręsti fiziniais, informaciniais, estetiniais, eksperimentiniais būdais… Sąrašas nebaigtinis“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo išradėja.
Ji teigė visada besižavėjusi dizainu, kuris leidžia daiktą nesunkiai naudoti ir žmogui su tam tikra negalia. Sveikam žmogui tokį daiktą naudoti dar lengviau, taigi dizainas tampa išmanus. Šio požiūrio mergina laikėsi kurdama „Mimica Touch“.
Šį projektą kaip baigiamąjį darbą studentė parsinešė į Brunelio universitetą Londone, kur studijavo pramoninį dizainą. „Greitai suvokiau, kad mes visi esame „akli“, kalbant apie laiką, kai maistas išties pasensta, ne tik nematantys žmonės. Štai kodėl tiek daug maisto iššvaistome, – apgailestavo Solveiga. – Universitete dirbau su chemiku pirmai „Mimica Touch“ versijai sukurti. Dar prieš baigdama pateikiau paraišką patentuoti šią koncepciją.“
Pašnekovė tikino niekada negalvojusi įkurti kompaniją, bet rinka pastūmėjo čiupti šią galimybę. Pasitikėjimo pridėjo ir už inovatyvaus produkto koncepciją laimėta prestižinė išradėjo, verslininko Jameso Dysono 1000 svarų premija. 2014-aisiais lietuvė pateko tarp 1000 įtakingiausių londoniečių, jos įkurta bendrovė „Design by Sol“ buvo pripažinta metų startuoliu.
Vėliau ji pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės (JK) mokslo ir inžinerijos pasaulio apdovanojimą Hawley Award. Lietuvė buvo įvertinta 5 tūkst. svarų premija už inžinerinę inovaciją, kuri padeda aplinkai. Patyrusių inžinierių komisijai įspūdį padarė ne tik Solveigos sugalvotas būdas mažinti maisto švaistymą, bet ir įrodymas, kad tai veikia, bei planai naujovę pritaikyti komerciškai.
2017-aisiais, kai buvo įkurta kompanija „Mimica“, lietuvę įvertino ir MIT (Massachusetts Institute of Technology, vienas geriausių pasaulyje technologijų universitetas) – ji buvo paskelbta metų išradėja. Sumania studente jau po pirmų apdovanojimų susidomėjo ne tik didžiosios žiniasklaidos priemonės, bet ir maisto pramonės gigantai – pirmiausiai pokalbiui pasikvietė „Coca-Cola“, susidomėjo ir „Asda“, „Sainsbury’s“, „Marks and Spencer“.
Pionierėmis taps sultys
Besukdama galvą, kaip aklieji galėtų suprasti, kad maistas – nebetinkamas valgyti (elektroniniai lipdukai neatrodė patikimi – ne visi turi išmaniuosius telefonus, kurie galėtų nuskaityti lipdukus), kartą Solveiga pamatė rudų taškelių nusėtą bananą. Buvo akivaizdu – jis pernokęs. Mergina pagalvojo, kad pakuotės galėtų lygiai taip pat įspėti apie nešviežią maistą, – pavyzdžiui, gumbeliais.
Vienas chemijos profesorius studentei patarė išbandyti želatiną. Įsitaisiusi laboratorijoje, ji mėgino įvairius būdus, kaip priversti šią medžiagą įspėti, kad maistą reikėtų suvalgyti. Galiausiai jai pavyko sukurti „Bump Mark“ (toks buvo pirmasis pavadinimas) – liečiamą etiketę, kuri genda kartu su maistu. Norimą rezultatą Solveiga pasiekė želatina padengusi gruoblėtą plastikinę plokštelę. Maisto biostruktūrą ir reakciją į aplinką kopijuojančiai (iš čia ir pavadinimas mimica – senąja graikų kalba mimos reiškia „aktorius, imitatorius“) želatinai sugedus, ji suskystėja, tad galima pirštu pajusti apatinės detalės paviršių. Kitaip tariant, kol etiketė glotni, maistą galima valgyti, užčiuopus gumbelius jau neverta rizikuoti.
„Mūsų pirmasis produktas – „Mimica Touch“ – yra patentuotas šviežumo indikatorius, kuris genda kartu su maistu. (…) Tad maistą laikant tinkamomis sąlygomis vėsioje temperatūroje, gelis „jaučiasi laimingas“. Aukštesnėje temperatūroje jis suirs, taip parodydamas, kad maisto būklė irgi pasikeitė, – pasakojo išradėja. – Per liečiamą paviršių gelis tiksliai ir realiu laiku parodo produkto šviežumą. Tikslesnė ir jautresnė sistema sumažins maisto švaistymą ir pagerins maisto saugumą.“
Iš pradžių etiketėje buvo naudojama želatina – gyvulinės kilmės produktas, bet vėliau Solveiga su savo komanda sukūrė veganišką alternatyvą, kuri tinkama visiems vartotojams.
Solveigos teigimu, „Mimica Touch“ galima naudoti ne tik maistui, bet ir vaistams, kosmetikai ar donorų paaukotam kraujui. „Tiesa, mes pradedame nuo tokių greitai gendančių produktų, kaip sultys, pienas ir mėsa, nes kaip tik čia matome daug nepagrįsto maisto švaistymo dėl nustatytų galiojimo datų“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt aiškino ji.
Ar tokią etiketę galima uždėti ir ant kukurūzų skardinės, kad daržovių troškinį būtų galima pagaminti pagal planą? Dizainerė teigė kartu su kolegomis padedanti klientams – maisto gamintojams – integruoti „Mimica Touch“ į jau turimas pakuotes. Tad yra pasirengusi pritaikyti ją įvairioms medžiagoms. Kol kas etiketė integruota į mėsos pakuotes ir sultims bei pienui naudojamų plastikinių butelių dangtelius.
Kai kurių produktų (pieno, jogurto, mėsos, vaisių) galiojimas trumpas ir jau kvapas, pasikeitusi konsistencija ar išvaizda sufleruoja, kada jie jau nebetinkami valgyti, nebūtina net ragauti. O kaip su ilgiau galiojančiais produktais? Juk nieko tokio, jei suvalgai šokolado ar sausainių, kurių galiojimas, sprendžiant iš etiketės, baigėsi prieš savaitę ar dvi. Ar „Mimica Touch“ nustatytų konkrečią dieną, kada toks maistas jau tikrai blogas?
Pašnekovė teigė su komanda priderinanti etiketėje esantį gelį prie specifinio produkto, nes skirtingas maistas genda skirtingai, taigi etiketės tinka ir ilgiau galiojančiam maistui. „Nors pradėjome dirbti su trumpo galiojimo produktais, kadangi jų išmetama kur kas daugiau, neapsiribojame vien jais. Paminėjote šokoladą – nepamirškite jo, čia bus naujienų…“ – pažadėjo išradėja.
Bet pirmiausiai etiketės, kurios žada revoliuciją ir parduotuvėse, ir šaldytuve, turėtų pasirodyti ant sulčių, vėliau – ant pieno ir mėsos pakuočių. „Pastaruosius porą metų su maisto kompanijomis vykdėme koncepcijos patikrinimo projektus. Per artimiausius kelis mėnesius Europos pardavėjams pristatysime „Mimica Touch“ sulčių butelių dangtelius. Dabar rengiamės masinei „Mimica Touch“ gamybai“, – ateities planus dėstė Solveiga Pakštaitė.
Trečdalis maisto – į šiukšliadėžę
Kurdama gudrią etiketę, ji siekė ne tik padėti neregiams, bet ir sumažinti nepagrįstai išmetamo maisto kiekį. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, beveik trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto – po 1,6 mlrd. tonų kasmet – prarandama ar išmetama. Maistas atliekomis virsta tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse. Europos Sąjungoje – 88 mln. tonų (vidutiniškai – po 173 kg žmogui). Vienam Lietuvos gyventojui kasmet tenka apie 60 kg išmetamo maisto, kuris dar galėtų būti suvartotas.
Jungtinėse Valstijoje bemaž 90 proc. išmetamo maisto vis dar yra valgomas, JK ši dalis siekia 60 proc. Pastarojoje šalyje į konteinerius kasmet iškeliauja 7 mln. tonų maisto ir gėrimų, tai vienam namų ūkiui kainuoja vidutiniškai 470 svarų.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba skelbia, kad daugiau nei pusė maisto atliekų ES susidaro namų ūkyje. Pasaulyje daugiausia išmetama dar tinkamų vartoti vaisių, daržovių bei šakniavaisių. To priežastys – netinkamas pirkinių ir porcijų skaičiaus planavimas, reklamos paskatintas apsipirkimas, išskirtinės kokybės ir išvaizdos reikalavimai, per mažai galimybių užsisakyti mažesnę porciją restorane ir pan., taip pat – netinkamas produktų laikymas, žinių, kaip reikėtų vartoti produktus, pažymėtus „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“, trūkumas.
Ant pakuotės nurodyta galiojimo data esą neretai sustabdo pirkėjus, o tai turi tiesioginių pasekmių gamintojams – tenka išmesti 16 proc. produkcijos, kai ji dar būna tinkama vartoti. Be to, datą nustatantys žmonės nežino, kokiomis sąlygomis pirkėjas laikys maistą – šaldytuve ar saulės įkaitintame automobilyje. Nuo to taip pat priklauso realus galiojimo laikas.
Etiketė „Mimica Touch“ yra bene paprasčiausias ir pigiausias būdas iš dabar egzistuojančių ar kuriamų maisto šviežumui įvertinti. Ji nurodo, ar tinkamas vartoti konkrečioje pakuotėje esantis produktas, o ne visa partija. Tai naudinga ne tik pirkėjams, bet ir parduotuvėms, kurios neretai priverstos išmesti prekes vien dėl to, kad atėjo ant pakuotės nurodyta diena, neįvertinus, ar maistas tikrai pasenęs.
Paklausta, ar pati rizikuotų valgyti sūrį, jei jos išradimas patartų to nedaryti, Solveiga pabrėžė: „Jei „Mimica Touch“ nebėra glotni, produktas nebėra tinkamas vartoti ir neturėtų būti valgomas. Bet daugeliu atvejų vartotojai bus nustebę, kiek dar po nurodytos galiojimo datos, kuri atspindi „blogiausią scenarijų“, maistas gali būti vartojamas.“
Lietuvoje negyvenusi puikiai kalba lietuviškai
Nors išradėjos pavardė – lietuviška ir daugelyje tinklalapių, kuriuose apie pasakojama apie „Mimica Touch“, parašyti taisyklingai – su Š ir Ė, Solveiga Pakštaitė niekada nėra gyvenusi Lietuvoje. Dizainerės tėvai – lietuviai, mama kilusi iš Alytaus, tėtis – iš Kauno. Lietuvoje gyvena merginos giminaičiai, tai čia ji – dažna viešnia.
Solveiga gimė Norvegijoje, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo. Į šią šalį buvo emigravę jos tėvai, abu – mokslininkai informatikai. Lietuvon šeima taip ir negrįžo – kai dukrai buvo 5-eri, visi persikėlė į JK, kur mergina praleido didžiumą gyvenimo.
„Niekada negyvenau Lietuvoje, bet tėvai pasistengė, kad brolis Mindaugas ir aš namie kalbėtume tik lietuviškai (mergina puikiai lietuviškai ne tik kalba, bet ir rašo – su visomis lietuviškomis raidėmis, kurias neretai „pamiršta“ net gyvenantieji Lietuvoje, – aut. past.). Mes taip pat daugelį metų kiekvieną savaitgalį lankėme lietuvišką sekmadieninę mokyklėlę, kad išmoktume kalbą, sužinotume Lietuvos istoriją ir susipažintume su etnografija“, – pasakojo pašnekovė.
