Prieš penketą metų Ramiojo vandenyno pakrantę nuklojo tūkstančiai išsekusių jūrų paukščių. Dabar mokslininkai gali nurodyti šį pragaištingą reginį lėmusią priežastį. Paukščius pražudė ilgai konkrečioje vandenyno zonoje nesiliovusi šilumos banga – vadinamoji dėmė.

Laibasnapiai narūnėliai (Uria aalge) yra jūrų paukščiai juodomis ir baltomis plunksnomis, užaugantys vos didesni kaip 30 centimetrų. Ieškodami maisto jie gali nunerti net į kelių šimtų metrų gylį. Šie paukščiai minta smulkiomis žuvelėmis, tokiomis kaip sardinės, silkės ir ančiuviai. Kad išgyventų, kasdien jie turi suvartoti maždaug pusei savo kūno svorio prilygstančią porciją.

Deja, prieš porą metų paukščių maisto šaltinis išseko, rašoma portale livescience.com. 2013-aisiais atokiai nuo Ramiojo vandenyno pakrantės esančioje zonoje paviršiniai vandenys pradėjo šilti. Šilumos bangos sukeltas fenomenas buvo pavadintas dėme (angl. – the blob). Tai buvo galingiausias kada nors užfiksuotas tokio tipo reiškinys. Šiluma neslūgo iki pat 2015-ųjų. Bet 2015-aisiais ir 2016-aisiais pratekėjusi galinga El Niño srovė – dar viena vandens paviršiaus temperatūros pakilimą sukelianti aplinkybė – nulėmė dar didesnį vandens įšilimą.

Įšilus vandeniui iškilo grėsmė tiek sausumos, tiek vandens gyvūnams. Nemenkas skaičius rūšių, įskaitant kuoduotuosius mormonus, jūrų liūtus, bedančius banginius ir aleutinius narūnėlius, buvo pasmerktos masiniam išgaišimui.

Vis dėlto nė viena rūšis nenukentėjo taip drasstiškai, kaip minėtieji laibasnapiai narūnėliai. Per 2015–2015 metų laikotarpį į Ramiojo vandenyno pakrantę, besitęsiančią nuo Kalifornijos iki Aliaskos, buvo išmesta 62 tūkst. nugaišusių arba gaištančių šios rūšies jūrų paukščių.

„Be bado, jokių kitų įrodymų, paaiškinančių šitokį masinį paukščių išgaišimą, rasti nepavyko“, – nurodo mokslininkai atlikto tyrimo išvadose.

Vis dėlto gali būti, kad tai, ką teko pamatyti, – tik dalis tragedijos, mat yra žinoma, kad tiktai menkas procentas visų negyvų jūrų paukščių išmetami į krantą. Taigi, randasi pagrindas manyti, kad faktiškai nugaišusių laibasnapių narūnėlių pavyktų suskaičiuoti maždaug milijoną.

„Nelaimės mastas ir reikšmė neturi precedento“, – nurodė pagrindinis tyrimo iniciatorius Johnas Piattas, JAV geologijos tarnybos Aliaskos mokslų centre dirbantis ir Vašingtono vandens gyvūnijos ir žuvų mokslų švietimo įstaigoje dėstantis biologas.

„Padariniai privertė gerokai sunerimti. Tenka uždegti raudoną šviesą, įspėjančią apie pragaištingą užsitęsusių vandens įšilimo epizodų poveikį jūrų ekosistemai“, – pridūrė mokslininkas.

Minėtina, kad maždaug du trečdaliai nugaišusių sparnuočių – suaugę paukščiai, todėl, anot mokslininkų, reikia kalbėti apie stiprų smūgį populiacijai dauginimuisi.

Kaip teigiama ankstesnių tyrimų išvadose, dėl išplitusios karščio dėmės sumažėjo fitoplanktono – vandenyje skendinčių augalinių organizmų – kiekis ir paspartėjo šaltakraujų gyvūnų, kaip antai zooplanktonas, smulkios žuvelės ir net didesnės plėšriosios žuvys, tokios kaip lašišos ir menkės, medžiagų apykaita.

Tai reiškia, kad plėšriosios žuvys, kurios, kaip ir laibasnapiai narūnėliai, varžosi dėl to paties maisto, privalėjo suėsti daugiau, nei įprasta, smulkių žuvelių, kad išgyventų. Dėmė dabar nuslinkusi, bet mokslininkai jau prabilo apie dar vieną šilumos bangą, besiformuojančią netoli Vašingtono pakrantės ir krypstančią link Aliaskos įlankos.

„Visa tai, kaip ir masinis aleutinių narūnėlių bei kuoduotųjų mormonų išgaišimas, akivaizdžiai rodo, kad šiltesnis vandenynas – visiškai kitokia aplinka, kurioje neišvengiamai atsiduria daugelis jūrų gyvūnų rūšių, – konstatavo Julia Parrish, Vašingtono vandens gyvūnijos ir žuvų mokslų švietimo įstaigos profesorė. – Jūrų paukščiai yra ypač gerai matomi šios ekosistemos atstovai, todėl juos galima laikyti vykstančių pokyčių atspindžiais.“

Čia aptarta publikacija pasirodė sausio 15 d. moksliniame žurnale „PLOS One“.

Komentarai ()