Dauguma meteoroidų, pasiekiančių Žemės atmosferą, yra tarpplanetinės dulkės ar grumstai, judantys keliolikos kilometrų per sekundę greičiu. Tačiau negalime atmesti tikimybės, jog kartais į Žemę pataiko dulkės, atlėkusios iš už Saulės sistemos ribų, išmestos per supernovų sprogimus.

Nors tiksliai nežinome, kokia dalis supernovos išmetamų dulkių išgyvena kelionę tarpžvaigždiniais atstumais, galime įvertinti, kad jei jos sudaro bent 0,01% visų supernovos išmestų dulkių, tai į Žemę kas mėnesį turėtų pataikyti po vieną milimetro skersmens dulkę. Šios dulkės juda daug greičiau – maždaug 3000 km/s greičiu – tad dabartiniais meteorų stebėjimo prietaisais jų aptikti nelabai įmanoma.

Naujame tyrime nagrinėjama, kokį poveikį tokie tarpžvaigždiniai meteorai turėtų mūsų atmosferai ir kaip juos galima aptikti. Tyrėjai apskaičiavo, kad taip greitai judantis meteoras aplink save sukurtų ypatingai karštos plazmos cilindrą, kuris besiplėsdamas sukeltų smūgines bangas – procesas panašus į griaustinį, kylantį aplink žaibo išlydį.

Tokios bangos greičiausiai nebūtų girdimos plika ausimi, bet jas galėtų aptikti infragarsui jautrūs mikrofonai. Taip pat pralėkdamas meteoras sukeltų ir regimųjų bei infraraudonųjų spindulių žybsnį, kurį galėtų užfiksuoti net ir nedidelis detektorius Žemės paviršiuje. Vienintelė problema – žybsnis truktų apie dešimtadalį milisekundės, taigi detektorius turėtų fiksuoti dangų bent tokiais, arba dar trumpesniais, laiko intervalais. Visoje Žemėje įrengus apie 600 tokių detektorių, galinčių nuolatos stebėti visą dangų, galime tikėtis užfiksuoti kelis tokius supergreitus meteorus kasmet.

Gauti rezultatai padėtų geriau suprasti, kiek supernovų dulkių pasiekia Žemę ir kokios tos dulkės yra.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()