Koronavirusui įsisiautėjus Europoje ir pasaulyje vis daugiau šalių susiduria su rimtais išbandymais bandant susidoroti su COVID-19 infekcija. Skaudžiausias viruso židinys Europoje – Italija ėmėsi itin griežtų kontrolės priemonių, visoje šalyje atšaukti renginiai, uždrausti susibūrimai, tačiau šalies sveikatos apsaugos sistema susiduria su itin didele perkrova.

Anonimu norėjęs išlikti gydytojas iš šiaurės Italijos paviešino atvirą laišką, kuriame aprašoma, su kuo tenka susidurti kovos su koronavirusu priešakyje esantiems medikams ir tuo pačiu prašoma nekartoti klaidų, kurias anksčiau darė patys italai. Laišką paviešino portalas newsweek.com:

Esu gydytojas, dirbu vienoje didelėje Vakarų Europos ligoninėje. Stebėdamas jus, amerikiečius (ir jus, britus), kaip tvarkotės pirmosiomis koronaviruso pandemijos dienomis, atrodo, tarsi žiūrėčiau jau anksčiau matytą siaubo filmą, kuriame veikėjai vėl pasidalija poromis arba nusprendžia eiti į tamsų rūsį.

Reali tokio elgesio versija yra apsimesti, kad tai tik paprastas gripas: laikyti mokyklas atviras, nekeisti savo atostogų planų ir toliau eiti į darbą. Būtent taip mes darėme Italijoje. Mes buvome tokie ramūs, kad net kai žmonėms ėmė ryškėti koronaviruso simptomai, mes vieni kitiems sakėme, kad čia tiesiog sunkus gripo atvejis.

Mes tęsėme savo ekonominį gyvenimą, pirštu rodėme į Kiniją ir toliau skatinome turistus atvykti. Ir dauguma mūsų sau sakėme, kad tai nieko tokio. Esame jauni, esame sveiki, ir viskas bus gerai, net jei ir užsikrėsime.

Dabar pasukime laiką du mėnesius į priekį ir pamatysime, kad mes skęstame. Statistiškai kalbant, ir sprendžiant iš Kinijos statistikos, mes net dar nepriartėjome prie piko, tačiau mūsų mirtingumo rodiklis jau perkopė 6 proc., o tai yra dvigubai daugiau už pasaulinį vidurkį.

Atidėkime statistiką į šalį. Štai kaip viskas atrodo realiame gyvenime. Dauguma mano vaikystės draugų dabar yra gydytojai, dirbantys Italijos šiaurėje. Milane, Bergame ir Padujojoje jiems tenka rinktis, ar intubuoti du vaikus turintį keturiasdešimtmetį vyrą, kuris iš esmės yra pakankamai sveikas ir neturi kitų ligų, ar intubuoti 60-metį vyrą su aukštu kraujospūdžiu, nes trūksta lovų.

Koridoriuje laukia dar 15 žmonių, kuriems jau sunku kvėpuoti ir jiems reikia deguonies.

Kariuomenė mėgina deguonies nugabenti į kitus regionus, tačiau nepakanka sraigtasparnių: srautas yra tiesiog per didelis, ir vienu metu suserga per daug žmonių.

Mes vis dar laukiame epidemijos piko Europoje: Italijoje tai galbūt įvyks balandžio pradžioje, Vokietijoje ir Šveicarijoje – balandžio viduryje, maždaug tuo pat metu ir Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėse Valstijose infekcija dar tik pradėjo plisti.

Tačiau kol dar nepasiektas piktas, vienintelis sprendimo būdas yra įvesti socialinius apribojimus. Ir jeigu jūsų vyriausybė delsia, tokie apribojimai yra jūsų reikalas. Nekeliaukite. Atšaukite šeimos susitikimus, vakarėlius ar išvykas į miestą. Taip, tai tikrai nemalonu, tačiau laikas yra ypatingas. Nerizikuokite. Neikite į vietas, kur vienoje patalpoje bus daugiau nei 20 žmonių. Tai nesaugu ir neverta.

Tačiau kam reikia tokių priemonių, jeigu dauguma žmonių išgyvena?

Štai kodėl: mirties rizika yra netinkamas matmuo. Virusas gali paveikti jūsų gyvenimą daugybe daugybe kitų būdų, nebūtinai pražudydamas. „Mes esame jauni“ – puiku. „Net jei užsikrėsime, mes išgyvensime“ – fantastiška. Tačiau jums prireiks keturių mėnesių fizioterapijos, kad vėl pasijustumėte normaliu žmogumi. Arba jūsų plaučiuose susiformavę randai visą likusį gyvenimą ribos jūsų aktyvumą. Ką jau bekalbėti apie tai, kad ligoninėje galite užsikrėsti dar kokia kita infekcija, kol būsite gydomas ar tik tiriamas dėl viruso, o jūsų imuninės sistemos dėmesys bus nukreiptas kad ir dėl netikro perspėjimo signalo dėl paprasto gripo. Tikrai verta atsisakyti pramoginės ar verslo kelionės.

Taip pat egzistuoja tikimybė, kad užsikrėsite virusu, tačiau jums nepasireikš jokie simptomai. Puiku. Jums pasisekė. Tačiau labai blogai visiems kitiems – nuo jūsų senelių iki nepažįstamų žmonių, kurie jums išlipus iš traukinio į jį įlips kitoje stotelėje ar dar vėliau. Jums nieko nebus. Gal kostelėsite ar nusičiaudėsite kartą, tačiau vaikščiosite ir nužudysite porą senų tetulių to net nežinodami. Ar tai sąžininga? Čia jau jums spręsti.

Mano asmeninė, o taip pat profesinė nuomonė, yra tokia: visi turime pareigą elgtis atsakingai ir riboti savo judėjimą, nebent yra ypatinga priežastis: jūs dirbate sveikatos apsaugos sistemoje, turite gelbėti gyvybę ar nuvežti kažką į ligoninę, nueiti į parduotuvę nusipirkti maisto, kad nemirtumėte iš bado.

Vienintelis padedantis dalykas yra socialinis apribojimas. Būtų tiesiog idealu, jeigu vyriausybė nurodytų niekur neiti ir padengtų finansinius nuostolius: kompensuotų verslo savininkams, sumažintų finansinę naštą bei paskatintų nerizikuoti savo ir kitų gyvybėmis tiesiog tam, kad sudurtume galą su galu. Tačiau jeigu jūsų valdžia ar darbovietė neskuba imtis priemonių, nebūkite tuo žmogumi. Prisiimkite atsakomybę. Apribokite savo judėjimą tik iki itin būtino.

Tai tikrai nepatogu. Tai tikrai ekstremalu. Tačiau, laimei, tokio masto pandemijos nekyla kiekvienais metais. Mes galime išlaukti. Pabūkite vietoje. Nekeliaukite. Tai tikrai neverta.

Kiekvieno žmogaus bet kurioje pasaulio šalyje pilietinė ir moralinė pareiga prisidėti prie pasaulinių pastangų sumažinti žmonijai kylančią grėsmę. Atidėti judėjimą ar keliavimą, kuris nėra būtinas, ir kaip galima mažiau platinti ligą. Tikrai spėsime pasidžiaugti birželiu, liepa ir rugpjūčiu, kai, tikėkimės, viskas jau bus pasibaigę. Saugokitės. Sėkmės.

Komentarai (15)