Cholera, raupai, raupsai ar pasiutligė – greičiausiai visų šių ligų pavadinimus esate girdėję. Tačiau istorijos vadovėliuose jie sutinkami dažniau negu kasdieniniame pasaulyje. Besivystanti medicina lemia, kad šių ir kitų, kadaise labai pavojingų, dabartinėje Lietuvoje išvis arba beveik nebebūna.

Portalas 15min kviečia susipažinti su 7-iomis pavojingomis ligomis, kurias Lietuvoje pavyko nugalėti. Tai jokiu būdu nėra baigtinis sąrašas – į jį būtų galima įtraukti ir pvz., difteriją ar maliariją, kurios atvejai Lietuvoje dabar būna nebent įvežtiniai. Tačiau ir šių ligų užteks, kad dar kartą įsitikintumėte, kiek toli pažengė medicina.

7. Cholera

Cholera – tai ūmi žarnyno infekcija, kuria įprastai buvo užsikrečiama per užterštą vandenį ir maistą. Sunkios šios ligos formos pasireikšdavo stipriu viduriavimu ir vėmimu, dėl ko ligoniai netekdavo ypač daug skysčių, kartais ir mirdavo.

XIX a. Lietuvoje siautėjo choleros epidemijos. Pirmą kartą Lietuvoje choleros epidemija kilo 1831 m. Ją čia atnešė Rusijos kariuomenė, atvykusi malšinti sukilimo.

Labiausiai liga plito miestuose ir miesteliuose. Vilniaus gubernijoje, pavyzdžiui, susirgo 14 646 žmonės, mirtingumas siekė 43,3 proc. Vėliau kilo dar kelios epidemijos, kurių metu žmonių mirtingumas siekė apie 39 proc.

Šimtmečio pabaigoje buvo išsiaiškintas ligos sukėlėjas ir jos plitimo būdai. Atkreipus dėmesį į sanitarinių sąlygų gerinimą, ėmus šviesti visuomenę, didelių mastų Lietuvoje liga niekada nebepasiekė. Paskutinis choleros protrūkis Kaune įvyko 1923 m.

Pasaulyje mažiau išsivysčiusiose valstybėse choleros protrūkių vis dar pasitaiko – pvz., Haityje po 2010 m. žemės drebėjimo. Tačiau Lietuvoje nuo pirmojo pasaulinio karo, jei atvejų ir pasitaiko, jie būna tik įvežtiniai.

6. Juodligė

Juodligė – tai ūmi užkrečiamoji bakterinė žmonių ir gyvulių liga. Galbūt prisimenate šios ligos pavadinimą iš prieš beveik 20 metų teroristų JAV platintų siuntinių su juodligės užkratu, kėlusių siaubą amerikiečiams, tačiau šios ligos atvejų būta ir Lietuvoje.

Juodligė perduodama tiesioginio kontakto su užkrėstais gyvuliais metu arba vartojant šių gyvulių produktus.

Egzistuoja kelios juodligės formos – plaučių, odos ir žarnyno. Visos šios formos, o plaučių ir žarnyno ypatingai, gali būti mirtinos.

Taip plačiai, kaip daugelis kitų tekste minimų ligų, juodligė Lietuvoje niekada nebuvo išplitusi.

Bet Lietuvoje 1920–1974 m. buvo užregistruoti 167 žmonių juodligės atvejai, paskutinis – 1974 m.

Tuomet užsikrėtė du kailių fabriko Kaune darbuotojai, abu jie buvo išgydyti. Taip pat užsikrėtė vienas Prienų rajono gyventojas.

Didžiausias juodligės protrūkis Lietuvoje buvo 1953 m. Ariogaloje. Susirgo 36 gyvuliai ir 17 žmonių, 3 iš jų mirė.

Lietuvoje fiksuoti 1006 gyvulių juodligės atvejai. Paskutinis gyvulių juodligės atvejis Lietuvoje fiksuotas 1998 m. Tuomet spėta laiku perspėti žmones, kad šie nevalgytų kritusios karvės mėsos.

Vietovės, kur anksčiau buvo laidojami nugaišę nuo juodligės gyvuliai, tapo ilgamečiais juodligės židiniais.

Dėl šios priežasties vedama šių vietovių apskaita – nepriklausomai nuo jų senumo. Lietuvoje tokių vietovių yra 364, jos išsidėsčiusios 37 rajonuose. Tos vietovės aptveriamos, neleidžiami jokie kasinėjimo darbai, jų būklė nuolat stebima.

5. Pasiutligė

Pasiutligė – ūmi virusinė liga, kurią perduoda pasiutlige sergantys gyvūnai savo įkandimais. Ji dar vadinta hidrofobija – dėl to, kad užsikrėtę ligoniai imdavo bijoti vandens. Nuo šios ligos jokių vaistų nėra – pasireiškus simptomams liga visuomet yra mirtina.

Tačiau egzistuoja vakcina. Todėl įkandus pasiutlige galimai sergančiam gyvūnui visada būtinas kuo greitesnis skiepijimas. Tik tai gelbsti gyvybes. Skiepai nuo pasiutligės taikyti jau tarpukariu.

Europoje, taip pat ir Lietuvoje, mirčių nuo pasiutligės atvejų nebebūna. Tačiau pasaulyje nuo ligos kasmet miršta apie 60 tūkst. žmonių.

Lietuvoje nuo 1962 m. užregistruota 11 žmogaus pasiutligės ir mirties atvejų. Bet jau kurį laiką atvejų nebefiksuojama.

Paskutinis atvejis fiksuotas 2007 m. Vilniuje, kuomet nuo pasiutligės mirė žmogus, kuriam keliaujant po Indiją įkando šuo. Paskutinis „savas“ atvejis, kuomet mirė Lietuvoje užsikrėtęs žmogus, fiksuotas dar keletą metų anksčiau.

Prieš keliolika metų Lietuvoje imta vykdyti laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės. Nuo 2016 m. Lietuvoje užfiksuotas vos vienas pasiutlige užsikrėtęs laukinis gyvūnas ir nė vieno naminio. Vis dėlto iki šiol Lietuvoje kasmet 2-3 tūkst. žmonių, kurie kreipiasi dėl gyvūnų įkandimų, būna skiepijami nuo pasiutligės.

4. Stabligė

Stabligė – tai ūmi infekcinė liga, pasireiškianti raumenų spazmais. Dažnai pirmiausia tai būna burnos traukuliai, kai ligonis negali praverti burnos, pasikeičia veido išraiška. Vėliau žmogui pasireiškiančių traukulių metu gali netgi plyšti raumenys, lūžti kaulai.

Šia liga dažnai užsikrečiama, kai jos sukėlėjas patenka į žaizdą, pavyzdžiui, dirbant sode ar darže, užmynus ant vinies ar pan. Nuo ligos miršta bent 10 proc. žmonių.

Pasaulyje nuo 1924 m. ėmus vykdyti visuotinę vakcinaciją nuo stabligės, ligos atvejų skaičius reikšmingai sumažėjo. Lietuvoje – taip pat. 1936-1938 m.

Lietuvoje oficialiai fiksuoti 29 stabligės, tuomet vadintos „stabu“, atvejai.

Lietuvoje dabar kasmet fiksuojama vidutiniškai po 2 susirgimo stablige atvejus. Dažniausiai tai – vyresnio amžiaus žmonės, kurie nebuvo skiepyti arba skiepų poveikis jiems yra pasibaigęs.

2009-2019 m. Lietuvoje fiksuota 17 stabligės atvejų, 8 užsikrėtę žmonės mirė.

3. Poliomielitas

Poliomielitas – tai virusinė infekcija, pasireiškianti raumenų paralyžiumi. Paralyžius pasireiškia 1-4 proc. užsikrėtusių asmenų, dažnai raumenų funkcija visiškai taip ir neatsistato. Liga plinta per užkrėstą maistą, vandenį.

Dažniausiai poliomielitu serga iki 5 metų amžiaus vaikai. Tačiau pasaulyje poliomielitą įveikti padėjo skiepai.

Visuotinis gyventojų skiepijimas nuo šios ligos Lietuvoje pradėtas 1957 m., o paskutinis šios ligos atvejis užregistruotas 1972 m.

Pasaulyje 2019 m. fiksuoti 173 poliomielito atvejai, visi dviejose šalyse: Afganistane ir Pakistane.

2. Raupsai

Raupsai, dar vadinami Hanseno liga – tai lėtinė infekcinė liga. Sergantiems raupsais ligoniais pasireiškia dusulys, odos sustandėjimas, nosies, ausies, veido ir galūnių deformacijos, sutrikęs regėjimas.

Ilgą laiką Lietuvoje ir kitose šalyse raupsai laikyti Dievo bausme už padarytas nuodėmes, šia liga sergantys asmenys buvo izoliuojami nuo visuomenės specialiose raupsuotųjų prieglaudose arba leprezoriumuose. Lietuvoje tokia prieglauda tarpukariu veikė Klaipėdoje.

Vis dėlto jau XX a. pr. raupsai iš Europos, taip pat ir Lietuvos, buvo didele dalimi pasitraukę dėl geresnio ligos prevencijos supratimo, fiksuoti tik pavieniai atvejai. O amžiaus viduryje sukurti ir vaistai.

Pasaulyje raupsais serga apie 200 tūkst. žmonių, daugiausia Indijoje. Lietuvoje, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, raupsų neaptinkama jau daugiau negu 30 metų. 1936-1938 m., Lietuvos statistikos departamento duomenimis, raupsais Lietuvoje sirgo 7 žmonės.

1. Raupai

Raupai ir raupsai, nors šių ligų pavadinimai skamba panašiai, yra dvi skirtingos ligos. Raupai yra virusinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, bendras silpnumas ir bėrimas, paliekantis odoje gilius randus.

Tai labai pavojinga liga – tarp neskiepytų asmenų mirtingumo rodiklis siekia 30 proc. ir daugiau. Raupams imlūs visi žmonės, išskyrus persirgusius ir skiepytus.

Su raupais XVII-XIX a. ir Lietuvoje susidurti teko ne vienai šeimai.

„Kodėl visi bijojo raupų? Nes jais daugiausiai sirgdavo maži vaikai, kurie ir mirdavo nuo raupų. Šita liga nesirinkdavo, ar tu vargšas, ar turtingas. Daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų netekdavo daugumos vaikų būtent dėl šios ligos“, – 15min yra pasakojusi medicinos istorikė Monika Ramonaitė.

Vis dėlto dabar užsikrėtimo raupais jau nebereikia baimintis. Masinės skiepijimo programos visame pasaulyje lėmė, kad raupų virusas natūralioje aplinkoje buvo išnaikintas. Intensyviai nuo raupų, tuomet vadintų rauplėmis, Lietuvoje skiepyta ir tarpukariu.

Paskutinis natūralus užsikrėtimas raupais pasaulyje fiksuotas 1977 m., Lietuvoje – 1936 m.

Komentarai (2)