Norvegijoje esančių Jutunheimeno kalnų aukštumose, vidutiniškai 1800 m aukštyje, tirpsta ledo plotas. Jis vadinamas Lendbreeno ledo plotu. Tūkstantmečius jis buvo užšalęs visus metus, o kasmet susikaupdavo naujas ledo sluoksnis.

Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius, klimatui vis smarkiau šylant, ledas pamažu tirpo. Šis įšalo tirpimas vyksta visame pasaulyje. Bet Lendbreeno atveju tirpstantis ledas pateikė dovaną archeologams.

Kaip rašo sciencealert.com, besitraukiantis Lendbreeno ledo plotas atskleidė tikrą artefaktų lobių skrynią. Kai kurie jų po ledu buvo palaidoti tūkstančius metų.

Atidžiai ištyrinėję šiuos objektus, archeologai patvirtino, kad kadaise, maždaug prieš tūkstantmetį, regionas buvo intensyviu eismu pasižymėjusi kalnų perėja. Ir ne tik perėja. Pasagos ir kiti kelionių reikmenys rodo, kad kadaise šis regionas kurį laiką galėjo būti intensyvaus vikingų kelio – savotiškos magistralės – vieta.

Kol kas išanalizuoti dar ne visi artefaktai, tačiau maždaug 60 objektų pritaikytas radiokarboninio datavimo metodas kol kas rodo, kad regionu buvo intensyviai keliaujama viduramžiais, o po XIV a. Europoje siautusios „Juodąja mirtimi“ vadinamos buboninio maro pandemijos šis kelias buvo užmirštas.

„Artefaktai, kuriuos atskleidė tirpstantis ledas, rodo, kad jie buvo naudojami 300–1500 mūsų eros metais. Aktyvumo pikas buvo pasiektas 1000-aisiais metais, vikingų amžiuje. Tai buvo išaugusio mobilumo, politinės centralizacijos ir intensyvėjančios prekybos bei urbanizacijos Šiaurės Europoje metas“, – straipsnyje apie radinius rašo mokslininkų komanda.

„Lendbreeno ledo plotas suteikia naujos informacijos apie socialinius ir ekonominius veiksnius, turėjusius įtakos kelionėms dideliame aukštyje, ir didina mūsų supratimą apie kalnų perėjų vaidmenį bendravime bei mainuose regionų viduje ir tarp jų“, – rašoma žurnale „Antiquity“ paskelbtame straipsnyje.

Metams bėgant, šiame regione buvo aptikta keletas artefaktų. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo pranešta apie keletą radinių, kurie buvo perduoti vietos archeologams. Tarp šių radinių – įspūdinga 1974 m. rasta vikingų amžiaus ietis.

Nepaprastai šilta 2011-ųjų vasara paskatino itin smarkų ledo tirpimą, padėjusį aptikti daugybę artefaktų. Praėjusiais metais regione dirbusius ir į jį sugrįžusius archeologus ištirpęs ledas tiesiog sukrėtė – jie skubėjo rinkti ir kataloguoti ant nutirpusių plotų išdrikusius istorinius artefaktus, kol sugrįžęs sniegas jų ir vėl neuždengė.

Archeologai sugrįždavo kasmet iki 2015-ųjų, o paskui dar atvyko 2018-aisiais ir 2019-aisiais. Šiame apledėjusiame, uolėtame, sudėtingomis sąlygomis pasižyminčiame plote, apimančiame 250 tūkst. kvadratinių metrų ir prilygstančiame 35 futbolo aikštėms, jie surinko šimtus artefaktų.

„Tai buvo daug pastangų pareikalavęs darbas, oro sąlygos dažnai būdavo tiesiog pasibaisėtinos“, – tinklaraštyje rašė archeologas Larsas Pilo iš Inlando apskrities.

„Tačiau atpildas viską atpirko. Mūsų radiniai užtikrino, kad iš tiesų aptikome prapuolusią kalnų perėją – tai tiesiog svajonių vieta ledynų archeologams“, – aiškino L. Pilo.

Ledynų ledas išsaugo visas organines medžiagas, kurios kitu atveju dėl oro sąlygų prapultų. Iš odos, kaulo, medžio ir vilnos pagaminti daiktai buvo atrasti puikios būklės, todėl jie suteikia retą galimybę susipažinti su prieš daugybę šimtmečių Jutunheimeno kalnuose keliavusių žmonių kasdieniu gyvenimu.

Tarp atrastų daiktų yra batų, kumštinių pirštinių ir drabužių, aptikta netgi vilnonė tunika, kaip manoma, išlikusi nuo trečiojo mūsų eros amžiaus, taip pat medinė dėžutė, rogės ir jų dalys, medinis plaktuvas, galėjęs būti dvigubai didesnis už palapinės kuolą, mažas peilis ir iš kadagio išdrožtas smailas pagaliukas, panašu, skirtas atjunkyti mažus ožiukus ir ėriukus nuo žindymo, kad pieno pakaktų žmonėms.

Tai, kad buvo aptikta pasagų, įskaitant specialų sniego apavą, skirtą arklio kanopai, suteikė užuominų, jog šis regionas galėjo būti kelias. Vėliau archeologų komanda aptiko iš akmenų supiltų krūvų. Tokios krūvelės dažnai būdavo naudojamos kaip kelrodžiai keliautojams, siekiant užtikrinti, kad šie nepasiklystų.

„Dabar aišku, kad Lendbreenas buvo centrinis regioninio gyvūnų varymo į ganyklas ir, ko gero, taip pat tolimų atstumų kelionių taškas. Tokį statusą jis įgijo dar romėniškojo geležies amžiaus laikotarpiu (1–400 mūsų eros metais) ir išlaikė iki viduramžių pabaigos (1050–1537 mūsų eros metų)“, – straipsnyje rašė mokslininkai.

„Vietovėje nepaprastai gausu archeologinės medžiagos, kuri iliustruoja ilgai išlikusią gyvulių varymo sistemą sezoniškai kintančiame kalnų paviršiuje ir pateikia pasauliniam kalnų perėjų tyrimui tinkamą modelį. Tokios perėjos praeities judėjime vaidino pagrindinį vaidmenį, jos palengvindavo ir nukreipdavo gyvulių varymą, regiono viduje vykusias ir ilgų atstumų keliones“, – teigiama straipsnyje.

Lendbreeno perėją dengęs ledas, panašu, iki šiol visiškai ištirpo. 2019-aisiais šioje vietoje buvo surengti paskutiniai archeologiniai kasinėjimai. Tačiau čia dar daug ką galima nuveikti. Naujajame straipsnyje apžvelgiami tik 2015-aisiais ir iki tol aptikti artefaktai. Dar liko daug dalykų, kuriuos reikia išanalizuoti.

Ledo plotas pademonstravo, kad šie tirpstantys regionai gali pasirodyti besantys neįtikėtinai turtingos laiko kapsulės. Archeologų komanda jau žvalgosi kitų panašių vietovių.

„Vos pabaigus darbus Lendbreene 2019-aisiais, ėmė tirpti ir naujus artefaktus atskleisti ledas kalnų perėjoje ant kalnagūbrio, esančio į vakarus nuo dabartinės vietos“, – rašė L. Pilo.

„Per trumpą apžvalgą paskutiniąją dieną prieš užklumpant žiemos sniegui mums ten pavyko atrasti geležies amžiaus laikotarpio batą ir pašaro fragmentų. Visko tikrai bus dar daugiau“, – neabejoja archeologas.

Komentarai ()