Daugiau kaip 80 procentų Grenlandijos paviršiaus sukaustyta storo ledo sluoksnio. Tačiau jis sparčiai tirpsta. Todėl nieko nuostabaus, kad pastaruoju metu į salą plūsta vis daugiau turistų, norinčių pažvelgti į pasaulį, kurio išlikimui iškilo grėsmė.

Kai kuriomis dienomis Danijai priklausanti didžiausia pasaulio sala Grenlandija atrodo taip, lyg kas nors ją būtų įvyniojęs į vatą.

Arktis paskęsta rūke, išnyksta kontūrai, tarsi ištirpsta margaspalviai Vakarų Grenlandijos miesto Ilulisato mediniai namai, už jų plytinčios kalvos, uoste stovintys laivai ir pėsčiųjų takai.

Grenlandijos jūroje plūduriuojantys ledkalniai trumpam pavirsta šešėliais, lyg šių baltų milžinų visai nebūtų, tarsi juos tik įsivaizduotum.

Tokiomis valandomis dingsta ir akis spiginanti šviesa, sugebanti prasiskverbti į tolimiausius salos kampus.

Vasara Grenlandijoje – šviesi, niekada nebūna tamsu ar apsiblausę. Saulė, užuot nusileidusi, prieš horizontą naujai įgauna pagreitį ir vėl pakyla.

Bet rytinio rūko metu ji aptirpsta, o virš salos tvyro oranžinės spalvos švytėjimas.

Grenlandija – viena iš tokių vietų, kur jautiesi taip, lyg būtum atsidūręs kitame pasaulyje.

Nenusakomai keistas jausmas apima dar tik artėjant prie didžiausios Žemės salos, nes matai vien ledą. Ir jis, atrodo, niekada nesibaigs. Daugiau nei 80 proc. teritorijos kausto užšalęs šarvas – Grenlandijos ledo skydas, apie kurį dar prieš keletą metų buvo sakoma, jog turėtų apsaugoti amžinai.

Žmonėms vietos yra tik mažame ruoželyje – pačiuose pakraščiuose. Pavyzdžiui, Kangerlusuake. Vietovė yra įsikūrusi šiaurės pašvaistės aktyvumo juostos viduryje. Dangus čia 300 dienų per metus būna giedras.

Golfo aikštyne – avijaučiai

Kangerlusuakas įsikūręs prie vakarinės Grenlandijos dalies. Dar prieš keletą metų ši vietovė niekuo neišsiskyrė: namai, sandėliai ir smėlyje įrengtas golfo aikštynas, kuriuo žadėjai dabar privalo dalytis su avijaučiais.

Bet būtent šioje Grenlandijos dalyje aktyviai plėtojama turizmo infrastruktūra.

Viešbučiai ir nakvynės namai, kelionių organizatoriai ir taksi vairuotojai nebetarnauja tik į ledo šalį užsukančių kruizinių laivų turtuoliams.

Jų klientais tapo ir paprasti žmonės, kurie nori pajusti kitokį gyvenimo būdą. Pastarųjų didžiausias troškimas – įsiamžinti asmenukėse siunčiant oro bučinius įspūdingo kraštovaizdžio fone.

Jei jau matėte pasaulį, dar turite pamatyti ir Grenlandiją, – taip buvo sakoma anksčiau. Ir šis laikas, matyt, atėjo.

Kangerlusuakas – kelionių į Disko įlanką ir Ilulisatą, dažniausiai fotografuojamą Grenlandijos salos vietą, pagrindinis taškas.

Šunų kinkinių – kiek gyventojų

Iš pirmo žvilgsnio Ilulisatas su savo purpurinės, žalios ir garstyčių spalvų namais atrodo taip puikiai, lyg jie būtų įterpti tarp uolų tik kaip fotosesijos fonas.

Įdėmiau pažvelgus akys užkliūva už išmestų viryklių, surūdijusių sniego motociklų ir visų kitų civilizacijos šiukšlių.

Su tokiomis atliekomis tenka susidurti kiekviename atokiame tolimosios Šiaurės kampelyje.

Ilulisatas turi prekybos centrą, muziejų, pasakojantį apie Grenlandijos ir Danijos poliarinį tyrinėtoją, etnologą Knudą Rasmusseną. Taip pat ir vienintelę futbolo aikštę, kur žaidžia būsimieji Grenlandijos nacionalinės rinktinės nariai.

Visur stovi šunų nameliai. Nieko nuostabaus, Ilulisatas turi beveik tiek pat šunų kinkinių – 3,5 tūkst., kiek yra gyventojų – 4,5 tūkst.

Jų kuprinėse visada turi būti vienkartinių ausų kamštukų dėžutė. Tai gelbėja nuo siaubingai įkyraus šunų kauksmo, kuris, atrodo, yra begalinis.

Šunų kinkinys saloje tebėra pagrindinė sausumos transporto priemonė.

Grenlandijoje nėra geležinkelių, o kelių nutiesta vos 150 kilometrų.

Bet Ilulisatas žymus yra ne keliais, o ledkalniais, kurie atrodo tarsi menininko vaizduotės paveikslas. Kai kurie panašūs į kalnus – kampuoti, su viršukalnėmis, kiti primena viduramžiškas pilis, treti atrodo lyg didžiuliai futbolo stadionai ar lėktuvnešiai.

Valandų valandas galima stebėti praplaukiančius ledkalnius. Tuomet nejučia iškyla filmo „Titanikas“ vaizdai. Būtent didžiausio ir prabangiausio to meto laivo susidūrimas su ledkalniu baigėsi tragedija.

Keičiasi kartu su klimatu

Ledas maitina Ilulisato gyventojus – inuitus. Anksčiau jie buvo medžiotojai ir ilgomis Grenlandijos žiemomis šunų kinkiniais skrosdavo ledą medžiodami ruonius.

Bet klimato kaita padarė savo darbą. Vanduo užšąla tik kelias savaites per metus, tad daugeliui teko ieškoti kitos išeities. Kai kurie inuitai savo kinkomus šunis ir ginklus pakeitė į kajaką ir žvejybos įrankius.

Kiti pasuko į turizmo verslą. Ko jau ko, bet norinčių pažiūrėti į ledkalnius pastaruoju metu netrūksta. Smalsuoliai baiminasi, kad dėl klimato kaitos ledynai gali ištirpti.

Miesteliuose dažnai galima išgirsti griaustinio garsą, tačiau jį skleidžia ne artėjanti audra, o atskylantys ledkalniai.

Ir kai turistai į valias prispragsi fotoaparatais, kelionės vadovas parodo jiems žemėlapyje, kiek sumažėjo ledkalnis. Ant popieriaus – viso labo keli centimetrai. Tikrovėje – kilometrai.

Eksperimentai su braškėmis

Grenlandijos gyventojai visada sugebėdavo prisitaikyti prie padėties. Kaip susigyveno su ledynais, taip dabar stengiasi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Toliau į pietus saloje, kur gyvena didžioji Grenlandijos gyventojų dalis, jau seniai sėkmingai auginamos bulvės. Pastaraisiais metais pradėta veisti ir pomidorus, salierus, agurkus, morkas.

Eksperimentuojama su braškėmis, puikiai auga traškiosios (gūžinės) salotos.

Vyriausieji virtuvės šefai, kaip antai Casperas Malcowas iš Ilulisato restorano „Ulo“ ar Bjornas Johanssonas iš Grenlandijos sostinės Nūko restorano „Sarfalk“, otą ir krabus ruošia su petražolių šaknimis, elnio mėsą – su morkų koše.

Jų išmoningi patiekalai patinka turistams, o šie išgarsino juos visame pasaulyje.

Gali būti, kad naujosios Šiaurės šalių virtuvės pradininkė bus būtent Grenlandija.

Trapi ir pažeidžiama gamta

Apie tai ir dar daug kito galima pagalvoti plaukiant pro Ilulisato ledo fjordą. Čia praplauki pro kalvas, apaugusias storomis minkštomis samanomis ir kerpėmis.

Turistų kelionė į kitą Grenlandijos ledo skydo pusę, prie rytinės salos pakrantės, būtų pavojinga gyvybei, nes čia gyvena baltieji lokiai. Bet vakarinėje salos dalyje jų nėra.

Ilulisato ledo fjordas, kuris driekiasi per 40 kilometrų, yra vienas iš šio pasaulio gamtovaizdžių, kuriam apibūdinti sunku rasti žodžių. Fjordas pilnas ledkalnių, kurių kas minutę dėl klimato atšilimo atsiranda vis naujų.

Susidarę ledkalniai kartais viršija vieno kilometro aukštį ir negali greitai išplaukti į Atlanto vandenyną, todėl po keletą metų plūduriuoja fjorde.

Daugiau nei 20 mln. tonų ledo kasdien iš Ilulisato ledo fjordo plaukia Atlanto vandenyno kryptimi. Ledkalnis, su kuriuo susidūrė „Titanikas“, veikiausiai atplaukė iš čia esančių ledynų ar fjordų.

Anuomet, prieš šimtą metų, plaukiojantys ledo milžinai keldavo siaubą.

Dabar ledkalniai daugeliui žmonių žadina visiškai kitokius jausmus ir mintis. Jie padeda žmonėms suvokti, kokia trapi ir pažeidžiama yra netgi galingiausia gamtos jėga.

2004-aisiais Ilulisato ledo fjordas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Saloje prieš tūkstantmetį buvo šilčiau

Ilulisatas – trečias miestas pagal gyventojų skaičių po sostinės Nūko ir Sisimiuto. Ilulisatas – mėgstamiausias turistų miestas Grenlandijoje. Iš viso saloje gyvena per 56 tūkst. gyventojų. Pragyvenimas Grenlandijoje gana brangus. Laivai su maisto produktais atplaukia tik kartą per savaitę.

Aukščiausias Grenlandijos vadovas – Danijos karalienė Margrethe II. Danijos vyriausybei ir Jos Didenybei atstovauja vyriausiasis komisaras. Grenlandijos piliečiai renka savo parlamentą - 31 vietos Lanstingą. Būdama Danijos dalis Grenlandija renka du narius į Danijos parlamentą.

Šią didžiausią pasaulio salą X a. pabaigoje atrado vikingai ir pavadino ją Žaliąja Žeme. Pagal jų pasakojimus, tuo metu Grenlandijoje augo miškai, buvo šilčiau nei dabar. Tai neseniai patvirtino mokslininkai.

„Visa, ką jaučiau, buvo kažkoks keistas laikinumo pojūtis. Gal dėl to, jog vietiniai gyventojai inuitai nuolatos keliaudavo, kad prasimaitintų. Viskas ten laikina, bet kartu kyla didžiulė pagarba tai žemei ir žmonėms, kurie ten gyvena, nes norint ten ištverti reikia daug jėgų ir meilės“, – „Lietuvos rytui“ praėjusiais metais teigė Nūke vykusiame festivalyje dalyvavusi aktorė Larisa Kalpokaitė.

Parengė Ona KACĖNAITĖ.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()