Kasdien į Žemę nukrenta apie šimtą tonų kosmoso kūnų. Tačiau jie tokie mažyčiai, kad sunyksta Žemės atmosferoje ir jų visai nepastebime. Tačiau prieš žmonių atsiradimą, mūsų planetą nuolat talžė asteroidai, o vienas, manoma, net išnaikino dinozaurus. Ar mūsų laukia toks pats likimas?

Apie tai Delfi laidoje „Radikalus smalsumas“ mokslo žurnalistė Goda Raibytė kalbėjosi su asteroidų mokslininku Patricku Micheliu ir tarptautinės Asteroidų dienos sumanytoja Danica Remy.

Asteroidai ir draugai, ir priešai

Kaip teigia planetologas, Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) vyr. tyrėjas Patrickas Michelis, tam tikra prasme, asteroidai yra ir mūsų draugai, ir priešai. „Pirmiausia, jie yra mūsų draugai, nes jie geriausiai nupasakoja mūsų Saulės sistemos istoriją. Jų medžiagos buvo pagamintos karštyje.

Asteroidai yra pakankamai maži, o jų sudėtis yra tarsi įrašas Saulės ūko, iš kurio gimė Saulės sistema. Jeigu norite turėti tikslų receptą, kaip pagaminti planetą, reikia pradėti su tinkamais ingredientais. Tie ingredientai tarsi „sukepa“ kartu į planetą, nes jie yra kaitinami.

Su asteroidais tie originalūs ingredientai vis dar yra ten. Kai tiriame asteroidus nuodugniau, kai kurie jų turi organinių medžiagų. Taigi galime patikrinti, ar jie atgabeno į Žemę elementus, kurie leido užgimti gyvybei. Todėl jie mūsų draugai.

Iš kitos pusės, kadangi jie gali susidurti su Žeme, jie gali būti laikomi mūsų priešais. Čia yra turbūt viena mažiausiai tikėtinų natūralių grėsmių, jeigu lygintume su cunamiais, ugnikalniais, ar katastrofomis, su kuriomis galiu susidurti gyvenime. Asteroidų grėsmė yra nedidelė, tačiau turinti milžiniškų pasekmių“, – aiškina planetologas.

Jis pabrėžia, kad asteroidų grėsmė yra mažai tikėtina, bet kai yra žemos tikimybės įvykis, kuris turi tokias pasekmes, geriau būti pasiruošus. „Kitu atveju, laukiame kažko, visiškai nepasiruošę… O pasekmės yra per smarkios. Su asteroidais yra taip, kad turime žinias, įrankius ir galimybes pasiruošti susidūrimui, pasiruošti daug anksčiau negu mums to prireiks, – sako P. Michelis.

Rūpinasi, kad mūsų neištiktų dinozaurų likimas

Kaip paaiškina Asteroidų dienos sumanytoja, B612 Foundation prezidentė D. Remy, Asteroidų diena buvo sumanyta tam, kad sudomintų pasaulį apie asteroidus ir jog „mums nesibaigtų, kaip baigėsi dinozaurams“.

Pasiteiravus D. Remy, ką jai reiškia vieno iš Asteroidų dienos ambasadorių žodžiai, kad mes gyvename skolintu laiku, ji atsako, kad mums reikia pradėti darbuotis ir rasti asteroidus.

Gali pasirodyti, kad pastaruoju metu padaugėjo pranešimų apie Žemės link artėjančius asteroidus. Bet ar tai tiesa? „Nors kol kas neturime dedikuotos programos asteroidams atrasti, kol kas daugiausiai atradimų padarome dviem dideliais teleskopais, „The Catalina Sky Survey“ (Arizonoje, JAV) ir „Pan-STARRS“ (Havajuose). Jie skirti astrofizikai, bet kadangi jie labai dideli, jais atrandama daug objektų, kurie praskrieja jų matomumo lauke. Todėl matome vis daugiau praskriejančių asteroidų. Turime geresnius įrankius asteroidų stebėjimui.

Šiaip praskridimų pro Žemę nedaugėja. Tiesą sakant, mes net žinome, kad pastaruosius 4 milijardus metų asteroidų srautas Saulės sistemoje buvo plius minus pastovus. Mes tai žinome iš Mėnulio. Mėnulis, priešingai nei Žemė, neturi atmosferos, vandenynų, tektoninių plokščių, taigi Mėnulyje gerai matosi visi krateriai. O Žemėje jie su laiku išnyksta, arba yra po vandeniu. Iš Mėnulio matome, kad nuolat vyksta susidūrimai. Taigi nėra daugiau praskriejimų, tiesiog turime geresnius įrankius aptikti asteroidams, iki kol jie priartėja prie Žemės, arba jau po fakto žinome, kad pro mus praskriejo asteroidas“, – sako planetologas P. Michelis.

Kokia katastrofos tikimybė

Pasiteiravus, kiek asteroidų šiuo metu žinome ir kiek jų yra pavojingi mūsų planetai, P. Michelis atsako, kad skaičiuojama, kad tokių objektų, kurių trajektorija sutampa su Žemės ir kurie yra didesni negu kilometras, yra apie tūkstantį. Planetologo teigimu, tai toks asteroido dydis, su kuriuo susidūrimas padarytų žalos visam pasauliui.

Tačiau dar yra daugybė kūnų, kurie didesni negu 150 m. „Nukritęs tokio dydžio asteroidas pridarytų bėdos visam regionui ar valstybei. Deja, kol kas jų žinome daugiausiai 30 proc. O skaičiuojame, kad jų galėtų būti bent 10 tūkst. Mes galime užtrukti dešimtmečius, naudodami teleskopus. Jeigu norime paspartinti procesą, reikia kilti į kosmosą“, – sako P. Michelis.

Mokslininkas toliau pasakoja, kad asteroidas, kuris pražudė dinozaurus, buvo maždaug 10 km dydžio. Jis nukrito dabartinėje Meksikos teritorijoje. „Jo krateris yra maždaug 180 km dydžio. Jo negalime matyti, nes jis po žeme. Žinoma, tokio dydžio susidūrimas yra labai galingas. Kai šis asteroidas nukrito, atsirado milžiniškas krateris. Visos medžiagos, kurios buvo toje vietoje, buvo pakeltos į atmosferą. Buvo tiek daug medžiagų, kad jos pradėjo sklisti aplink visą Žemę, ir taip paslėpė Saulės šviesą. Taigi Žemėje buvo visiškai tamsu. Nevyko fotosintezė, augalai negalėjo augti. Deja, visos rūšys, kurios buvo netoli susidūrimo vietos, sudegė. O tos, kurios buvo kitoje planetos pusėje, išmirė pamažu, nes neturėjo maisto ir šviesos. Nebuvo taip, kad visi buvo išnaikinti vienu metu, o pamažu“, – šiurpų likimą nupasakoja P. Michelis.

Įvertindami asteroidų pavojų, mokslininkai sugalvojo būdų, kaip numušti, arba pakeisti kryptį Žemės link skriejančio asteroido. Tačiau, kuris iš būdų turi daugiausiai šansų apsaugoti mus nuo milžiniško kosminio kūno? P. Michelis sako, kad yra daug teorinių būdų, tačiau egzistuoja atotrūkis tarp teorijos ir praktikos.

„Daugiausiai vilčių teikiantis, sakyčiau, yra būdai, kurie remiasi mažiausiai hipotezių, tai yra vadinamasis kinetinis smogtuvas ir gravitacijos traktorius. Kinetinis smogtuvas reiškia, kad siųstume tokį erdvėlaivį, kurį sudurtume su asteroidu, ir taip pakeistume jo skriejimo trajektoriją. Paprasčiau tariant, išmušu tave iš tavo vietos. Šį metodą išbandysime dviejų misijų metu. Tai yra NASA misija DART ir Europos kosmoso agentūros misija „Hera“.

Kitas metodas, kurį tikriausiai verta išbandyti, yra gravitacijos traktorius. Visiškai kitoks. Šiuo atveju, mes nekontaktuojame su asteroidu, o priskriejame arti jo, ir erdvėlaivio gravitaciją naudojame asteroido trajektorijai pakeisti. Šiam metodui reikėtų daugiau laiko, bet būtų įmanoma apsaugoti Žemę“, – pasakoja mokslininkas.

Anot jo, šį metodą lyginant su kinetiniu smogtuvo metodu, niekada negalime žinoti, koks būtų smūgio rezultatas, tai priklausytų nuo asteroido sudėties.

Nėra šansų, kaip numušti

Tačiau Europos kosmoso agentūroje su asteroidais dirbantys mokslininkai yra teigę, kad neturime būdų, kaip numušti didesnį negu vieno kilometro asteroidą. P. Michelis patvirtina, kad tai yra tiesa. „Visi būdai, kuriuos išvardinau, yra skirti objektams, kurių dydis yra keli šimtai metrų. Kalbant apie gravitacijos traktorių – gal net mažesni. Bet tikrai ne kilometro. Kilometro objektas yra toks didelis, kad reikėtų labai daug energijos ir laiko jį nukreipti. Tačiau mes ir nesiekiame sunaikinti, nes nežinome, į kiek dalių suskiltų asteroidas, ir gali reikėti ne su vienu asteroidu tvarkytis, o su daugybe mažų, kas neišsprendžia problemos.

Mes žinome daugiau nei 90 proc. didesnių negu kilometras asteroidų, nė vienas iš jų mums nekelia pavojaus. Taigi mums nereikia galvoti apie būdus, kaip apsisaugoti nuo jų, nes žinome, kad mums to nereikės daug tūkstančių metų“, – ramina P. Michelis.

Galbūt per ateinančius mėnesius ar šiemet prie Žemės priartės koks įdomesnis asteroidas? P. Michelis atsako, kad to nežino, bet per artimiausią dešimtmetį mus aplankys asteroidas Apofis. „Jis yra maždaug 400 m dydžio. Tai bus pirmasis asteroidas, kurį galėsime matyti plika akimi. Jis priartės per mažesnį atstumą negu 32 tūkst. km, reiškia, arčiau negu kai kurie mūsų iškelti dirbtiniai palydovai. Labai arti Žemės! Tai labai įdomu.

Lapkričio mėnesį organizuoju dirbtuves šitam asteroidui, nes, manome, kad negalime praleisti šanso sukurti kosmoso misiją, kurios metu galėtume aplankyti Apofis, kai jis bus arti Žemės. Patikrinti, kaip asteroidas reaguos į kontaktą su Žeme, nes priskries labai labai arti. Tai yra galimybė mums ištirti asteroido paviršių, kai jis skrieja šalia Žemės. Kas mane labai žavi… Faktas, kad asteroidai yra mums nauja teritorija. Kai atvykstame į asteroidą, man didžiulė garbė dirbti su misijomis, kurios dabar lankosi asteroiduose, jautiesi kaip Kolumbas, nes atrandi naują teritoriją, kuri taip skiriasi nuo Žemės. Beveik neįmanoma atspėti iš anksto, ką ten rasi. Ne tik apie objektą, bet ir kaip jie elgiasi, kai su jais kažką darome“, – sako P. Michelis.

Anot jo, Apofis mums yra visiškai nepavojingas. „Kai jis buvo atrastas 2004 m., buvo susidūrimo tikimybė 2029 m., kuri buvo panaikinta gana greitai. Tada buvo kita tikimybė 2036 m., tačiau ji 2013 m. panaikinta, nes Apofis tada praskriejo netoli Žemės, ir radarų informacija mums leido perskaičiuoti jo trajektoriją ir panaikinti susidūrimo šansą. Kas parodo, kad radarų informacija bus labai svarbi, nes leidžia apskaičiuoti orbitas tiksliau už kitas technikas.

Taigi kai asteroidas priartėja prie Žemės, turime džiaugtis, nes galime tiksliau apskaičiuoti jo trajektoriją. Dėl Apofio, tikrai žinome, kad nėra absoliučiai jokios grėsmės 2029 m. Jei būsite tinkamoje vietoje, tiesiog atsigulkite pievoje ir džiaukitės tokiu ypatingu momentu“, – teigia mokslininkas.

Komentarai (1)