Masyvių žvaigždžių sprogimai – branduolio kolapso supernovos – yra labai energingi, tačiau kol kas ne iki galo aišku, kaip jie iš tiesų įvyksta. Žinome, kad žvaigždės centre susidaro geležies branduolys, o tolimesnė branduolinė sintezė nebeišskiria energijos, kuri galėtų priešintis gravitaciniam kolapsui. Tačiau vien kolapsas – branduolio susitraukimas į juodąją skylę ar neutroninę žvaigždę – neturėtų išlaisvinti tiek energijos, kad išorinius žvaigždės sluoksnius ištaškytų į gabalus.

Net įvertinus tai, kad elektronams ir protonams jungiantis į neutronus dalis išorinės medžiagos atsimuša į šį mišinį ir atšoka atgal, energijos nepakanka.

Naujame tyrime pristatyti skaičiavimai, rodantys, kad prieš atsirandant juodajai skylei gali įvykti dar vienas virsmas, panašus į neutronų formavimąsi.

Stipriai spaudžiami neutronai gali pavirsti į kvarkų-gliuonų plazmą, egzotišką medžiagos būseną, kuri egzistavo ir pačioje Visatos pradžioje. Šis virsmas dar kartą priverčia išorinę medžiagą atšokti atgal ir išskiria pakankamai energijos, kad suteiktų supernovos sprogimui stebimas savybes.

Kaip nustatyti, ar toks virsmas tikrai vyksta? Tą padaryti padėtų gravitacinės bangos, kurių signalas turėtų būti 30 kartų stipresnis, nei kiti, susiję su supernovų sprogimais, tad jį aptikti turėtų būti paprasčiau.

Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()