Kaip oro sąlygos pagausino Pirmojo pasaulinio karo ir „ispaniškojo“ gripo pandemijos aukas ir ko derėtų pasimokyti mums.

Anomaliai blogas oras galėjo smarkiai padidinti tiek Pirmojo Pasaulinio karo (PPK), tiek ir ispaniškojo gripo pandemijos aukų skaičių. Tai rodo naujas tyrimas, kurio autoriai tvirtina, kad dėl liūčių ir temperatūrų skirtumų gerokai padaugėjo mirusiųjų.

Išanalizavę 72 metrų Alpių ledo kerną, Harvardo universiteto, Maino universiteto klimato kaitos instituto ir Nottinghamo universiteto mokslininkai galėjo atidžiai ištirti klimato aplinkybes, vyravusias Europoje tarp 1914 ir 1919 metų. Jų tyrimas pažymėtinas, nes pirmą kartą išvados buvo susietos su karu ir „ispaniškuoju gripu“.

Mokslininkų nuomone, dėl neįprastai drėgnų ir šaltų sąlygų mūšių laukuose buvo patiriami didesni nuostoliai, o dėl pasikeitusios paukščių migracijos jie neįprastai suartėjo su žmonėmis, kas įprastomis sąlygomis neįmanoma.

„Dėl pasikeitusios orų cirkuliacijos 6 metus visoje Europoje gerokai daugiau lijo, ir buvo šalčiau. Tokia anomalija nutinka kartą per šimtmetį“, – tvirtina klimatologas Alexander More iš Harvardo universiteto. Tuo pat metu orų anomalijos jis jis nevadina pandemijos priežastimi, tačiau pablogėję orai, jo nuomone tikrai buvo „potencijuojančiu faktoriumi“, tuo kupranugario stuburą perlaužusiu šiaudeliu.

Be abejo, siaubingi orai PPK metu žinomi ir gerai dokumentuoti. Tačiau naujas tyrimas susieja šias sąlygas su gan retai pasitaikančiu klimato bruožu. Jūros druskos pėdsakai ledo kerne mokslininkams papasakojo apie itin neįprastą nuo Atlanto vandenyno atslinkusį orą ir su tuo susijusius dažnus lietus žiemą (1915, 1916 ir 1918 metais) – ji aplinkybė sutapo su mirtingumo pikais Europos frontuose.

PPK žuvusių kareivių tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, tačiau jų buvo apie 10 milijonų. Tarp mirties priežasčių – ne tik priešų kulkos, tačiau ir sveikatos problemos: vadinama tranšėjos (apkasų) pėda, galūnių nušalimai, kuriuos pasunkino nuolatinis šaltis ir drėgmė, o taip pat pneumonija ir kitos ligos.

„Aptikome drėgnesnių ir šaltesnių oro sąlygų ir mirtingumo augimo sąryšį, kuris labiausiai pasireiškė nuo 1917 metų vidurio iki pirmosios „ispaniškojo“ gripo bangos“, – tvirtina archeologas Christopher Loveluck iš Nottinghamo universiteto.

Bjaurūs orai sugadino ir be to prastas kovos sąlygas. Ankstesni tyrimai rodė, kad viruso mutaciją galėjo sukelti mūšio lauke panaudotas chloras. Tačiau Alpių ledo kernas pirmą kartą pateikė įrodymus, kad svarbiausią vaidmenį idealių sąlygų H1N1 plitimui, sukėlusio daugiau gyvybių nusinešusią antrąją „ispaniškojo“ gripo bangą, prasidėjusią po karo (1918 metų rudenį), suvaidino orų anomalija.

Moksliniame darbe taip pat pažymima, kad dėl blogų orų didžiosios antys (pirminiai H1N1 viruso nešiotojai) turėjo likti Vakarų Europoje, o ne skrido kaip anksčiau, į Rusiją. Susiklosčius tokioms sąlygoms, jos „suartėjo“ tiek su kariškiais, tiek ir su civiliais gyventojais, kurie gyveno ne pačiomis higieniškiausiomis sąlygomis.

Mokslininkai padarė prielaidą, kad dėl didesnės drėgmės virusas sparčiau plito su paukščių išmatomis. Gali būti, kad tokiomis sąlygomis susidarė labiau virulentiškas viruso štamas, Europoje pražudęs 2,6 milijonus žmonių. Atsižvelgiant į dabartinę pandemiją ir klimato anomalijas, šios pamokos užmiršti nevalia, sako mokslininkai.

„Idėja, kad ilgos liūtys galėjo paspartinti viruso plitimą, gan įdomi, – mano tyrime nedalyvavęs Bostono koledžo Globalios visuomenės sveikatos apsaugos programos direktorius, profesorius Philip Landrigan. – Vienas iš dalykų, kurį sužinojome šios pandemijos metu, yra tai, kad virusai gyvybingesni drėgnoje atmosferoje, nei sausoje. Tad, prielaida, kad tuo metu virusas Europoje plito sparčiau, logiška. Manau, šis tyrimas itin patikimas ir keliantis daug minčių, jis verčia naujai pažvelgti į infekcinių ligų ir aplinkos ryšį“.

republic.ru

Komentarai (7)