Medžių šešėliai – gyvybės ženklas? Pasiūlytas būdas, kaip metamus šešėlius būtų galima panaudoti gyvybės paieškoms kitose planetose ()
Išeikite į lauką vasarą vidurdienį. Kur bus daugiausia šešėlių? Po pastatais, šalia jų, arba po medžiais. Jei technologinė civilizacija Žemėje neegzistuotų, vienintelė priebėga nuo Saulės spindulių būtų medžių paunksmė. Medžiai yra turbūt gausiausia daugialąsčių organizmų forma Žemėje, tad galbūt jų metamus šešėlius būtų galima panaudoti tokios gyvybės paieškoms egzoplanetose?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujame tyrime ši idėja nagrinėjama lyginant Žemės ir kitų Saulės sistemos kūnų stebėjimus. Visų pirma tyrėjai patikrino, ar medžių šešėlius galima atskirti nuo negyvų struktūrų, pavyzdžiui kraterių.
Atlikę Arizonoje įrengto Mėnulio paviršiaus analogo stebėjimus jie pastebėjo, kad medžių atspindėta šviesa skiriasi ir spektru (medžiai atspindi žymiai daugiau infraraudonos nei regimosios spinduliuotės), ir geometrija (kraterių kraštai nemeta šešėlių, Saulei esant arti zenito).
Tolesnei analizei pasitelkti visos Žemės atspindžio spektro duomenys ir palyginti su Mėnulio, Marso, Veneros bei Urano. Atmosferos visai ar beveik neturintys Mėnulis ir Marsas turėtų atspindėti Saulės šviesą daugiausiai atgal, o tankios atmosferos gaubiami Venera ir Uranas – išsklaidyti į šalis. Žemė Saulės šviesą taip pat išsklaido, tačiau stebint, pavyzdžiui, Amazonės miškus, medžių šešėliai sukuria pastebimai kitokį efektą, nei kitų planetų atspindžio spektras.
Visgi suvidurkinus visos Žemės duomenis į vieną pikselį – maždaug tokių egzoplanetų duomenų galima tikėtis per artimiausius dešimt metų – medžių kuriami efektai išnyksta. Tad kol kas aptikti medžių ar jų analogų egzistavimo egzoplanetose nepavyks, bet tolimesnėje ateityje tą padaryti turėtų būti įmanoma.
Tyrimo rezultatai publikuojami International Journal of Astrobiology.
