Mokslininkus intriguoja Saulės ir kitų žvaigždžių dėmės - aiškėja, kaip tai gali padėti įvertinti kitų sistemų tinkamumą gyvybei ()
Saulės dėmės – tamsesni regionai žvaigždės paviršiuje, pasižymintys gerokai stipresniu magnetiniu lauku – dažnai yra Saulės žybsnių kilmės taškai. Žybsniai gali pakenkti Žemei, tad nenuostabu, kad skiriama daug dėmesio Saulės dėmių ir apskritai Saulės aktyvumo tyrimams. Bet geresniems modeliams sukurti ir tiems modeliams patikrinti reikia ir kitų žvaigždžių duomenų, kad galėtume remtis daugiau, nei vien Saulės stebėjimais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kitų žvaigždžių dėmių išskirti neįmanoma, tad naujame tyrime aiškinamasi, kaip atrodytų įvairios dėmės, judančios Saulės disku, jei ir jo išskirti negalėtume.
Išnagrinėję archyvinius Saulės stebėjimų duomenis, astronomai pasirinko kelis intervalus, kai Saulės diske buvo matoma tik viena dėmė ar jų grupė. Tokie atvejai gana reti – įprastai Saulės diskas būna arba visai lygus, arba turi keletą pavienių dėmių ar kelias grupes. Visgi viena dėmė yra paprasčiausias atvejis.
Pastebėta, kad Saulės šviesis, dėmei judant, keičiasi skirtingai skirtinguose bangos ilgiuose. Regimųjų spindulių diapazone, kaip ir galima tikėtis, Saulė pritemsta, kai dėmė yra arti disko centro. Tačiau dėmei esant prie krašto, Saulė gali net pašviesėti, nes tada išryškėja beveik vertikalūs labai šviesios plazmos stulpai, kylantys iš dėmės pakraščių.
Ultravioletinė ir rentgeno spinduliuotė, sklindanti iš aukštesnių regionų, nei Saulės paviršius, šiek tiek paryškėja, nes dėmės magnetinis laukas įkaitina atmosferą. Tačiau tas pats kaitinimas sumažina žemesnės temperatūros dujų spinduliuotę, greičiausiai todėl, kad nelieka tų vėsesnių dujų. Ateityje tyrėjai ketina panašią analizę pakartoti sudėtingesnėmis, bet kartu ir realistiškesnėmis sąlygomis, kai Saulės diske matomos kelios dėmės.
Šios žinios taip pat padės geriau suprasti kitų žvaigždžių aktyvumą, o tai yra svarbus parametras, vertinant jų tinkamumą gyvybei. Kartais nutinkantys žybsniai gali paskatinti sudėtingų molekulių, tokių kaip DNR ar RNR, formavimąsi, o pernelyg dažni žybsniai gali lengvai sunaikinti besimezgančią gyvybę ar nupūsti planetos atmosferą.
