Maždaug prieš 600 000 metų žmogaus evoliucijos medis skilo į dvi šakas. Viena grupė liko Afrikoje, iš jos išsivystėme mes, Homo sapiens. Kita iškeliavo. Sausuma pasiekė iš pradžių Aziją, vėliau Europą. Ji yra žinoma kaip Homo neanderthalensis. Paprasčiau – neandertaliečiai. Jie nebuvo mūsų protėviai – tai buvo lygiagrečiai besivystanti gimininga rūšis, rašo „Science Alert“.

Neandertaliečiai antropologus labai domina dėl to, kad jie labai daug ką gali papasakoti apie žmones: kas mes buvome, kuo galėjome tapti. Labai norėtųsi manyti, kad šios dvi žmogiškos rūšys gyvavo idiliškai – taikiai sugyveno tarpusavyje ir su gamta, tarsi Adomas ir Ieva rojaus soduose.

Jeigu taip būtų, galėtume manyti, kad blogosios žmogiškosios savybės – polinkis į smurtą, teritorijos apsauga, karingumas – yra ne įgimtos, bet tik pastaraisiais laikais išvystytos savybės.

Bet biologija ir paleontologija piešia kur kas niūresnį vaizdą. Tikrai ne taikų ir ne idilišką. Labai panašu, kad neandertaliečiai buvo įgudę ir labai pavojingi kariai, kuriems prilygti galėjo tik žmonių rūšies atstovai.

Stipriausi plėšrūnai

Plėšrieji sausumos žinduoliai taip pat saugo savo teritoriją – ypač tie, kurie medžioja grupėmis. Neandertaliečiai, kaip ir liūtai, vilkai ar žmonės, taip pat buvo grupėmis dirbę didžiųjų žinduolių medžiotojai. Visi šie plėšrūnai buvo įsitaisę pačioje mitybos grandinės viršūnėje ir jiems grėsmės nelabai kas kėlė, todėl augo šių plėšrūnų populiacija ir, atitinkamai, didėjo konkurencinė įtampa dėl medžioklės plotų. Tą patį buvo galima pasakyti ir apie neandertaliečius: jeigu jų populiacijos skaičiaus negalėjo sureguliuoti plėšrūnai, tai tą vaidmenį turėjo atlikti konfliktai.

Teritorijos gynyba labai giliai įsišaknijusi ir žmonėse. Ir artimiausiuose dabartiniuose žmonių giminaičiuose – šimpanzėse. Šimpanzių patinai nuolat susiburia į grupeles ir medžioja kaimyninių šeimų patinus – tokia elgsena yra labai artima žmonių karybai.

Tai reiškia, kad kooperatyvi agresija yra savybė, kuri išsivystė dar mūsų ir šimpanzių bendram protėviui, gyvenusiam prieš maždaug 7 mln. metų. O jeigu tai yra tiesa, vadinasi, tokius pačius kooperatyvinius, agresyvius teritorijos gynybos polinkius privalėjo paveldėti ir neandertaliečiai.

Žmogaus prigimtis

Karingumas – įgimta žmogaus savybė. Karas nėra kažkas, kas buvo sugalvota per kelis pastaruosius tūkstantmečius – tai yra labai sena, fundamentali žmogaus savybė. Istoriškai kariavo visi žmonės. Jau patys seniausi rašytiniai šaltiniai pasakoja apie karo įvykius. Archeologai aptinka senovinių tvirtovių ir mūšių pėdsakus, o taip pat – priešistorinių, tūkstantmečių senumo žmonių skerdynių vietas.

Kariauti yra elementariai žmogiška, o neandertaliečiai nuo mūsų beveik nesiskyrė. Žmonių ir neandertalečių skeleto ir kaukolės anatomija yra stebėtinai panaši, be to, sutampa 99,7 proc. mūsų DNR.

Elgsenos požiūriu neandertaliečiai buvo labai panašūs į žmones. Jie gebėjo įkurti ugnį, jie laidojo savo mirusiuosius, jie gaminosi papuošalus iš jūrų kriauklelių ir gyvūnų dantų, jie kūrė meno kūrinius ir statė akmeninius religinius objektus. O jeigu neandertaliečiams buvo būdinga tokia didelė dalis mūsų kūrybinių instinktų, tai veikiausiai tą galima pasakyti ir apie agresyvius instinktus.

Smurto kupini gyvenimai

Kad neandertaliečiai nebuvo taikos balandžiai, patvirtina ir archeologinės žinios. Yra žinoma, kad jie buvo sumanūs medžiotojai, gebantys ietimis įveikti elnius, kalnų ožius, bizonus ir net raganosius bei mamutus. Ir būtų sunku tikėti, kad jie savo medžioklės įgūdžių nenaudotų jeigu kiltų grėsmė jų šeimoms arba žemėms. O archeologai teigia, kad konfliktų su neandertaliečiais įrodymų yra apstu.

Priešistorinio karo pėdsakai yra iškalbingi. Kuokos smūgis per galvą buvo efektyvus būdas ką nors nudobti – kuokos yra greitas, galingas, tikslus ginklas. O priešistoriniams Homo sapiens palaikams yra ganėtinai būdingos kaukolės traumos. Lygiai kaip ir neandertaliečių palaikams.

Kitas tūkstantmečius išliekantis karo ženklas – smūgio atrėmimo lūžis. Tai yra dilbio kaulų lūžis, atsirandantis bandant atremti kokio nors ginklo smūgį. Tokios traumos taip pat būdingos neandertaliečiams. Šanidaro oloje Irake taip pat rasti palaikai bent vieno neandertaliečio, kuris buvo nusmeigtas ietimi į krūtinę.

Tokios traumos labiau buvo būdingos jaunystėje žuvusiems neandertaliečiams – vyrams. Kai kurios traumos galėjo būti patirtos ir medžioklės metu, bet bendras traumų vaizdas rodo, kad jie daugiausiai patirti tarpgentiniuose mūšiuose – nedidelės apimties, tačiau intensyviuose, ilgai trunkančiuose konfliktuose, kuriuose dominavo partizaniški reidai ir pasalos, o atviri mūšiai pasitaikydavo rečiau.

Neandertaliečių pasipriešinimas

Sunkiau įžvelgiamus pėdsakus karas palieka teritorinių ribų pavidalu. Geriausias tokio pobūdžio pėdsakas yra tai, kad neandertaliečiai su žmonėmis ne šiaip kovojo, bet ir labai sėkmingai priešinosi bei nebuvo nušluoti agresyvių žmonių bangos – net apie 100 000 metų neandertaliečiai priešinosi šiuolaikinių žmonių išplitimui.

Kokia galėjo būti kita priežastis, dėl kurios žmonės taip ilgai užsibuvo Afrikoje? Tai buvo ne klimatas – tai buvo Azijoje ir Europoje jau įsitvirtinę neandertaliečiai.

Labai mažai tikėtina, kad žmonių protėviai susitiko su neandertaliečiais, pasikalbėjo ir nusprendė draugiškai gyventi kaimynystėje. Žmonių populiacijos augimas neišvengiamai sukuria būtinybę įgyti daugiau žemės, užsitikrinti daugiau medžioklėms, maisto rinkimui, vaikams tinkamos teritorijos.

Bet agresyvi karinė strategija yra ir gera evoliucijos strategija.

Daugelį tūkstančių metų žmonių protėviai bandydavo neandertaliečių karių jėgas ir tūkstančius metų vis gaudavo į kaulus. Pagal ginklų kokybę, taktiką, strategiją neandertaliečiai ir žmonės buvo apylygiai.

Labai tikėtina, kad neandertaliečiai netgi turėjo strateginį ir taktinį pranašumą. Jie jau tūkstančius metų gyveno Artimųjų rytų regione, todėl neabejotinai buvo labai gerai susipažinę su žemėmis, kuriose gyveno, su metų laikų kaita, su vietos augalų ir gyvūnų įvairove.

Mūšio lauke masyvus, raumeningas neandertaliečių sudėjimas turėjo suteikti jiems milžinišką pranašumą. Jų didžiulės akys veikiausiai suteikė galimybę neblogai matyti prietemoje – tai leido manevruoti naktimis, užimti pozicijas rytinėms pasaloms ar reidams.

Žmonių pergalė

Bet galų gale jėgų balansas subyrėjo. Dėl ko – šiuo metu negalima pasakyti. Galbūt žmonės išrado kokius nors pranašesnius didelio nuotolio ginklus – lankus, svaidomas ietis, mėtomas kuokas – kurios leido smulkesnio sudėjimo Homo sapiens varginti stambesniuosius neandertaliečius per atstumą, naudojant trumpo smūgio ir greito pabėgimo taktiką.

O galbūt tobulesni medžioklės ir rinkimo būdai suteikė žmonėms galimybę susiburti į didesnes gentis ir įgyti kiekybinį pranašumą mūšyje.

Net po to, kai primityvieji Homo sapiens prieš 200 000 metų iškeliavo iš Afrikos, prireikė daugiau nei 150 000 metų, kad jie užkariautų neandertaliečiams priklaususias žemes. Izraelyje ir Graikijoje archaiškieji Homo sapiens įsitvirtino tik trumpam, vėliau neatsilaikė prieš neandertaliečių kontrpuolimą ir galutinis, žmonėms pergalingas, o neandertaliečiams pragaištingas užimtų teritorijų plėtimas įvyko tik prieš maždaug 125 000 metų.

Tai tikrai nebuvo žaibiškas karas, kurio būtų galima tikėtis, jeigu neandertaliečiai būtų arba pacifistai, arba nevykę kariai – tai buvo labai ilgas varginimo karas, kuriame žmonės ilgainiui laimėjo. Ir ne dėl to, kad neandertaliečiai nuleido rankas. Veikiausiai dėl to, kad žmonės tiesiog tapo geresniais kariais už savo tuomet artimiausius giminaičius.

Komentarai (17)